Mane labai traukia kalnai. Traukia vasarą, traukia ir žiemą. Vasarą aš jai prisilaipiojau jau nemažai. O va žiemą nuvykti ant jų vis nepavykdavo. Vis sakiau sau „šiemet jau tikrai“, bet vis kas nors sutrukdydavo. Na šiemet su Brangiąja buvom jau tvirtai nusprendę – važiuosime tikrai. Ir jau nuo rudens ruošiamės tam. Net buvo pasirinkimo keli variantai. Pasirinkom pirmą kompaniją kuri tvirtai pasiūlė, kad tikrai važiuos, avansas už apartamentus sumokėtas jau spalio mėnesį, teiginį „tikrai važiuosim“ dar labiau sustiprino. Taigi kelionė į Livigno, sausio 8-17 dienos.
Kelionė į ten
Kelionė į ten įsiminė didžiule pūga. Tokia pūga važiuoti dar neteko. Kai prasidėjo už Varšuvos taip beveik iki Miuncheno ir lydėjo. O dar ta atkarpa važiuota naktį. Vidutinis greitis Vokietijos autobane turbūt buvo koks 50-70 km/h. Važiuoji autobanu žiū vienoje pusėje fūra apvirtusi, už kokių 10 km kitoje pusėje fūra griovyje. Staiga tave važiuojantį lenkia fūra, kelias – vienas sniegas. Taip ir nukrinta širdis į kulnus – o jei ir ją sumėtys. Topų topas – griovyje gulintys kelio valytuvas. Bet mus saugojo apvaizda – išaušo ir pūga baigėsi.
Autobusiuko priekis po pūgos. Nuotrauka neperteikia to vaizdo: amt lempų, numerio toks geras piršto storio ledas.
Toliau Austrija, Šveicarija, tunelis (įvažiuojam iškarto, nei eilėje nereikia laukti) ir Livigno. Kalnuose daug šviesų – ruošia trasas mums. Puiku ryt ant slidžių..
Ten
1 diena
Šiandien stosiu ant slidžių pirmą kartą. Kamuoja mintis imti instruktorių, ar bandyti pačiam (su teorija susipažinau). Vienas bendrakeleivis apsiima mus naujokus pamokinti. Ok, sutaupysiu ant instruktorius. Tikina, kad surado puikią trasą naujokams ir mūsų lauks ten. Ką gi, pirmyn į nuomos punktą, įsigyti ski pasą ir į kalnus. O ten keltis tenka aukštai. Keltuvas su gondolomis, paskui dar su kėdutėmis. Viršūnėje jau laukia „instruktorius“. Parodo kelis judesiukus. Pačioje viršūnėje taip lėkšta. Pabandau – gaunasi. Pasileidžiu. Smagu. Smagu kol lėkšta. Trasa pradeda statėti. Štai ir pirmas griuvimas. Vos ne vos atsistoju. Pasileisti jau baisoka. Staiga visos mano tos menkos žinios apie slidinėjimą išgaruoja. Kojos pasidaro kaip medinės. Šiaip ne taip kalno kraštu pačiuožiu iki trasos pabaigos. Tada krentu. Nukritęs apsiverčiu, atsistoju ir vėl kraštu iki kitos pusės trasos pabaigos. Pasileidžiu tiesiai, iškarto greitis, išsigąstu, krentu. Bandau čiuožti atsitūpęs. Vienoje vietoje netenku kantrybės – nusiimu slides ir rėplioju žemyn eite. Vėl bandau čiuožti, vėl nesigauna. Galų gale pradeda matytis trasos pabaiga – kavinė.
Aišku, dabar juokinga, bet nuo šios trasos pirmą dieną lipau keturiomis :) Net lengviau pasidaro. Ten laukia žinia- vieną iš bendrakeleivių nutrenkė snieglentininkas. Brangioji išlekia su nukentėjusiaja, aš lieku sėdėti kavinėje ir mastyti apie nenusisekusią savo slidininko karjerą. Nusprendžiu, kad slidininko iš manęs nebus ir reikia kapanotis žemyn. Čia jau lengviau – nuo kavinės galiu sėsti į gondolą ir be jokio vargo atsidūrti miestelyje. Važiuoju link ligoninės pasižiūrėti kaip ten mūsiškiams sekasi. Verdiktas ne koks – lūžęs raktikaulis. Ką jau padarysi. Paliekame nelaimėlius ligoninėje tvarkytis reikalų, o patys su brangiąja atgal į trasas. Šykart apsiribojame varlinyku. Brangioji užsimoko pamokinti mane (ji jau beveik asė – vieną kartą slidinėjo jau). Varlyninke mokintis aišku žymiai geriau – bent jau trasos pabaiga matosi. Pradžioje labai sunku atlikti visus reikalingus judesius – tiesiog psichologiškai baisoka pradžioje pasileisti stačiai žemyn. Bet po truputį pradeda gautis. Bet dar žemyn nučiuožti nenugriuvus ar nesustojus dar neišeina. Tai atidedu rytojui.
2 diena
Nuo pat ryto aš su Brangiąja vėl ant varlinyko. Pamokos tęsiasi. Ir šiandien visai gaunasi! Tikslą – nučiuožti visą trasą nenugriuvus ir nesustojus įvykdau jau per antrą čiuožimą. Pagaliau jau net pradedu jaustis šiokį tokį malonumą. Jau ir posūkiai gaunasi ir greičio ne taip bijau. Iki pietų tobulinausi varlinyke, bet ten tampa nuobodoka. Keliamės į priešingą miestelio pusę. Į Motolino kalną. Pasak buvusių – ten lengva, plati ir lėkšta trasa. Iki jos kapanotis tenka ilgai – pradžioje tenka kilti gondolomis, paskui baisiai ilgai tokiu senu senu keltuvu. Atviras plius metalinės kėdės. Užpakalius nušalom konkrečiai. Bet trasa atperka viską. Tokiam čainykui kaip aš geriau turbūt nebūna.
Motolino trasos pati pabaiga 3 diena
Visą dieną duodamės ta Motolino trasa. Statesnių trasų dar prisibijau, plius čia puiku tobulintis. Vis dėlto į dienos pabaigą trasa jau pabosta. Pajuntu, kad galėčiau įveikti ir ką nors stačiau.
4 diena
Nuo pat ryto mes ant tos trasos kur pirmą dieną žemyn lipau keturiomis. Šį kartą lekiu nuo jos pasišvilpaudamas. Pažanga akivaizdi :). Iki pietų ja čiuožinėjam kol kalnus aptraukia rūkas. Beveik nesimato kur čiuožti. Tenka leistis žemiau. Prie miestelio bandome visus varlinykus iš eilės. Pirmieji tikri varlinykai, bet perčiuožus link tolimesnių – varlinykais juos pavadinti jau sunkoka. Kas kad trumpoki, bet statumo pakanka. Bandau net slalomo trasa įveikti. Per dvi vėliavėles apčiuožiu, už trečios vėliavėlės užkliūna slidė ir gerai verčiuosi. Nuo vieno tokio stataus „varlinyko“ bandau čiuožti. Iš karto pagaunu didelį greitį, išsigąstu, smarkiai prisistabdau, tada bandau vėl pasileisti, bet slidės susikryžiuoja ir krentu. Būtų buvęs normalus greitis, slidė būtų staikabinusi ir viskas būtų ok. Dabar gi slidė lieka ant kojos, koja persisuka, pajuntu lyg ir kokį trakšt ir persmelkia didžiulis skausmas. Šiaip ne taip nusileidžiu žemyn. Ten sėdžiu kavinėje ir bijau, kad gali daugiau nebeišeiti slidinėti. Bet pasėdėjus valandą skausmas aprimsta. Pabandau čiuožti – nieko visai gerai. Keliamės vėl į Motolino trasą – ten lengviau. Vakare su Brangiąja vaikščiojam po miestelį. Pėsčiųjų gatvėje paslystu ir abu plojamės ant žemės. Va čia tai skausmas! Ant tos pačios kojos! Akyse visai juoda. Vos parlėplioju iki skibuso. Suprantu, kad slidinėjimas ko gero baigėsi. Gaila, jau tikrai buvau užsikabliavęs. Vienas bendrakeleivis nuramina, duoda kažkokio stebuklingo tepalo ir pažada, kad rytoj tikrai čiuožiu.
5 diena
Atsikėlęs suprantu – koja visai valdoma. Skausmas visai atlėgęs. Tad vėl į kalnus. Ir čiuožti čiuožti čiuožti. Vis dar čiuožinėju mėlynomis trasomis, bet vis knieti pabandyti raudonas. Šiandien tenka dalį trasos įveikti raudona. Nieko įveikiau. Tik darbo žymiai daugiau. Vis dėlto pasileisti pilnai vien raudona trasa dar nedrystu.
6 diena
Čiuožti čiuožti čiuožti.
7 diena
Buvau pasižadėjęs sau, kad šiandien nusileisiu raudona trasa. Deja koja vis dar jaučiasi, tad pažado neįvykdau. Čiuožiant vieną iš paskutiniųjų kartų krentu vėl. Ir vėl ant tos kojos. Slidinėjimas baigiasi tikrai.
Kelionė namo
Buvo žymiai ramesnė nei kelionė į priekį. Be pūgų. Šalia Insbruko sustojam atsikvėpti Swarovski muziejuje (bus atskiras reportažas). Vos įvažiavus į Lietuvą stabdo pasienio kontrolė. Pirma kontrolė visos kelionės metu (net šveicarai nestabdė). Vos pareigūnui pravėrus duri, autobusiuke pasigirsta darnus pasipiktinusių choras: „visą Europą pirmyn atgal apvažiavom, vien tik lietuviai stabdo“. Susinepatogino pareigūnas, net visų dokumentų nepatikrino. O dar ne taip seniai pasienio punkte ausis suglaudę būdavom, visas komandas iš kart vykdydavome. Prie gero greit priprantama :)
P.S. Vis dėlto reikėjo instruktorių imti. Sekantį kartą tikrai užsirašysiu į slidinėjimo mokyklą.
P.P.S. Kojai nieko baisaus nebuvo. Raiščiai patempti. Mėnesį pašlubavau ir praėjo.
P.P.P.S. Slidinėjimas valdo!
