Keliaujant

Dviračių žygis "Žalgirio mūšiui - 600"

2011-03-06T16:40:00.000+02:00

Labai atitrūkęs nuo rašymo, už lango jau 2011 m pavasaris, o aš dar nesukėlęs įspūdžių iš pernykštės vasaros. Bet nesinori visko užmesti, man pačiam visai faina kartais pasiskaityti tai ką čia prirašinėjau, todėl rašau toliau, nors tai ką aprašau ir buvo pernai metais.

Pernai šventėme Lietuvos tūkstantmetį. Ta proga draugų kompanija suorganizavo dviračių žygį per Lietuvą. Šiemet nauja proga, teko išnaudoti ir ją. Pirminė idėja nuvažiuoti iki mūšio vietos nelabai pavyko, bet pavyko suorganizuoti žygį po Lenkijos žemes, kurios mena tuos įvykius. Šį kartą bus daugiau teksto ir beveik nebus vaizdų. DSLR fotoaparatas pasirodė tokiame žygyje nelabai panaudojimas. Dėl savo dydžio ir svorio jis buvo greitai perduotas nuo dviračio bagažo į lydintį automobilį. Tad juo fotografuoti beveik neteko, poroje vietų išsitraukiau mobilų, bet apskritai važiuojant dviračiu ne fotografavimas galvoje. Apskritai dviračių žygiai turi savo specifiką - važiuojant jais visos tos lankytinos vietos praranda savo prasmę, ne tas galvoje. Taip ir praleki pilis, muziejus ar kitokius reiškinius. Tačiau važiuodamas dviračiu atsiduri tokiose vietose, kur su automobiliu gyvenime nenuvažiuosi, bendrauji su žmonėmis, kuriais gyvenime nebendrautum. Juk visai smagu sustojus prie kokio kaimėko parduotuvėlės sulaukti smalsių vietinių paklausimų iš kur mes, kur važiuojam. Išgirdę, kad iš Lietuvos, važiuojam pre Lenkiją, dažnas labai apsidžiaugdavo, pagyrdavo, pakviesdavo prisėsti kur pavėsyje ant suoliuko kieme. Žodžiu draugiškai priimdavo. Na o dabar maniškis žygio dienoraštis:

1 diena
Dviračiu: 0 km
Vilnius - Kaunas - Olsztyn
Pats vidurvasaris. Pats karštis. Tikriausiai pamenante kokia karšta buvo ši vasara? Orų prognozuotojai vis žada, kad karštis atlėks, bet šiandien vis dar karšta. Baisiai karšta. Pradinis planas yra susitikti Olsztyneke ir iš ten važiuoti į Žalgirio mūšio lauką. Juk šiandien ir vyksta didysis minėjimas. Norint į jį suspėti tektų iš Lietuvos išvažiuoti vos ne naktį. Šeimoje pasitarę nutariam, kad vis dėlto ten nevyksim. Karštis, o ir žadamas didžiulis žiūrovų skaičius tikrai nevilioja. Kaip parodys tolimesni įvykiai, neprašovėme. Viena grupė spėjo į renginį, pasistūmdė ten ir nieko doro nepamatę išvyko, kita nespėjo, kamščiai ne tai kad mašinų, pėsčiųjų prasidėdavo net kažkur nuo 10-15 km iki mūšio lauko. Jiems teko dviračius stūmti. Ir dar per tokį karštį! Mes gi išsimiegoję, neskubėdami nuvažiavome iki Olsztyno, apsistojome viešbutyje ir bandėme pasivaikščioti po miestą. Karštis nežmoniškas, nuvijo mus tik iki prekybos centro, kur kondicionuojamas oras ir visai vėsu. Bandom po miestą pasivaikščioti dar vakare, bet karštis beveik neatslūgęs. Ką gi ilsimės ir ruošiamės naujai dienai, ryt jau sėsim ant dviračių.

2 diena
Dviračiu: 62 km
Olsztyn - Kierwiny
Vakar tvoskusi kaitra šiandien apsiverčia aukštyn kojomis. Dar pusryčiaujant viešbutyje matosi, kad tvenkiasi debesys ir tikrai gausim lietaus. Prieš pradedant žygį laukia dar viena užduotis: reikia automobilius, kuriais atvažiavome pastatyti galiniame kelionės taške. Kempingas, kuriame nakvosime paskutinę naktį mielai sutiko pasaugoti automobilius visą savaitę. Kempingas kažkur 30 km nuo Olsztyno. Bevažiuojant link jo oras galutinai subjursta. Lietus pila kaip iš kibiro, matomumas nesiekia nė 100 m, atšala iki 14 laipsnių. Mintis viena: kaip mes tokiu oru važiuosim? Dar kempingo, kuriame paliekame automobilius, šeimininkas "paguodžia": lis visą savaitę. Bet neatšauksi gi žygio. Automobiliu, kuris lydės grįžtame iki Olsztyno, kur mūsų jau laukia likę žygio dalyviai. Dar gera valanda kol galutinai susiruošiame. Per tą valandą oras išsigiedryjo, nebelyja, nekaršta. Žodžiu pasidaro pats tas važiuoti dviračiais. Dar laukia užduotis dviračiais kirsti visą nemažą Olsztyno miestą. Truputį paklaidžioję randame reikiamą plentą ir nepraėjus nei valandos jau riedame pamiške, palikę Olsztyną. Galva tuoj išsivalo nuo rūpesčių paliktų namuose. Žygis prasidėjo, dabar savaitę gyvensime žygio nuotaikomis. Raumenų, užpakalio skausmai, mintys kur atsidūrsime, kas laukia, ar nesuges technika kur. Bet visa tai susipina į tokį nemažą malonumo kamuolį. Todėl kasmet visąlaiką nekantriai laukiu tokio žygio. Dievai, valdantys orus, palaiko mus ir padovanoja gerą orą važiuoti dviračiu: nekaršta, saulė pasislėpusi debesyse, bet nelyja. T.y. lietus lyja kažkur aplinkui, bet mums vis pavyksta pabėgti nuo jo. Važiuojant stengėmės nevažiuoti pagrindiniais planais. Kiekviename sustojime vis kas nors išsitraukia kuo smulkesnį žemėlapį, ieškodami kuo nuošalesnių keliukų. Vis dėlto kompanija ir šiemet skyla į plentininkus, kurie važiuoja asfaltuotas vietinės reikšmės keliaisi ir miškininkus, kurie nebrokyja nė miško takų, traktoriais išvažinėtų vėžių ir kitokių pravažiuojamų atkarpų. Aš pasilieku su plentininkais, vis dėl to plentu važiuojasi man ir smagiau ir lengviau. Tačiau ir ems gauname įvairių atkarpų. Nors žvirkeliai Lenkijoje ir nėra tokie baisūs, kaip Lietuvoje, bet čia buvusi Prūsija. Ir yra 19 a. palikimas - brukas (akmenuotas plentas, kokių kartais pas mus senamiesčiuose pamatysime). Va čia tai "smagumas" tokiu važiuoti. Regis atkrato visus vidinius organus. O tokių atkarpų nemažai. Vietovės, kuriomis važiuojame nėra turistų lankomos, todėl nerandame jokios kavinės, kur galėtumėm papietaut. Bet ne bėda, sustojimas prie kaimo parduotuvėlės, čipsų pakelis ir alaus gurkšnis nuteikia visai gerai. Į dienos pabaigą pradeda jaustis nuovargis, plius pradeda sproginėti padangos: tai vienam, tai kitam. Paskutiniuosius kilometrus jau ir pats važiuoju sunkiai: pavargęs plius prasideda visai kalvotos atkarpos. O dar negana to paskutinius du kilometrus iki nakvynės vietos vėl tenka dundėti žvyrkeliu-tarka. Bet pati nakvynės vieta labai patiko. Senas, suremontuotas dvaras su arklidėmis šalia. Tvarkinga, išpuoselėta sodyba. Tik vakarienės pagaili kažkodėl: maitina tik sumuštiniais. O mes išalkę nušluojam visą stalą, nė duonos trupinėlio nepaliekame.

Stoczek Klasztorny vienuolynas

3 diena
Dviračiu: 0 km
Kierwiny-Lidzbark Warminsky-Pienezno
Šiandien ant dviračio nesėsiu. Vis dar skauda užpakalį po vakar, be to anksčiau ar vėliau vis tiek teks vairuoti lydinti automobilį, plius žmona šiemet negali dviračiu važiuoti, tai visą žygį sėdi lydinčiame automobilyje, proga pabūti dviese. Visi apžiūrime netoliese esantį vienuolyno kompleksą. Ir patraukiame link Linzbark Warminsky. Čia smingame ilgam: kas nueina apžiūrėti pilies, kas susiradę dviračių meistrą, tvarkosi, tai ko nesusitvarkė Lietuvoje. Tuo pačiu pas jį sutvarkome ir visas problematiškas padangas.

Lidzbark Warminsky

Toliau dviratininkai išrieda savo keliu, o mudu su žmona neskubėdami važiuojame į sekantį nakvynės tašką. Rezrvuota nakvynė svečių namuose, bet randame juos sunkiai. Svečių namai pasirodo tai du maži kambarėliai virš gėlių parduotuvės, visi netelpa, tai dalį mūsų šeimininkas priima savo bute. Vėlgi atvirkščios sąlygos nei vakar: nekokia nakvynės vieta, bet vakarienę šeimininkai duoda ohoho kokią. Su kepsniai, žuvimi, salotomis. Visi prisikemšame kiek galim.

4 diena
Dviračiu: 38 km
Pienezno - Braniewo - Frombork
Šiandien vėl sėdžiu ant dviračio. Užpakalio skausmo beveik nerasta, raumenai irgi pailsėją. Tik va kelias nuobodokas. Iki pat Braniewo važiuojame plente. Šiandien atstumas nedidelis, tai ir neskubam niekur.

Braniewo

Braniewo sustojam ilgėliau. Apžiūrim Katedrą, žygio vadas laimingas vietiniame turizmo informacijos biure gavęs smulkų šių vietovių žemėlapį. Vėliau visą valandą sėdim vietiniame bare gaivindamiesi kas alumi, kas limonadu. Kelias Braniewo - Frombork irgi neįpatingai džiugina. Prieš pat Fromborką pamatau viešą baseiną. Dar nė pietų nėra, tai va manau bus galima gryžti čia išsimaudyti. Bet po to seka ilgas ilgas nusileidimas, tai iškarto suprantu, kad į tokį kalną su dviračiu užvažiuoti nesinorės. Pats Fromborkas pasirodo toks pusiau kurortinis miestelis prie Aismarių. Miesto plane yra parodyti keli paplūdymiai, bet Aismarių vanduo tai panašus į mūsų Kuršmarių. Tad maudytis nevilioja. Dar mieste yra sena Vyskupo pilis (čia gi Kryžiuočių žemės) su Koperniko muziejumi. Askritai, tai toks vaizdas, kad Kopernikas mus seka. Visur kur tik būnam yra kažkas susiję su Koperniku. O tie, kurie važiuoja miškais iš viso didžiąją kelio atkarpą važiuoja "turistiniu Koperniko taku". Kiek žianu, jis buvo savotiškas vyskupo ūkvedys ir dažnai važinėdavo nuo vieno miestelio iki kito. Apeinam pilį, bet į vidų neužeiname. Laiko yra, tad ir miestelį visą išvaikščiojam. Turistų daug čia, bet pats miestelis tikrai nėra tvarkingas ir apart pilies turbūt nelabai čia ir yra kas veikti. Yra vilties persikelti į kitą Aismarių pusę (ten irgi yra Nerija), bet pasirodo garlaivis plaukia į ten tik ryte, o vakare gryžta (nuplukdo ir parplukdo einančius prie jūros), o tartis su privatininkais nėra noro.

Frombork pilis - vyskupo rezidencija. Čia bazavosi ir Kopernikas

Frombork pilis - Koperniko ąžuolas

Frombork

5 diena
Dviračiu: 98 km
Frombork - Elblag - Malbork
Nė nepajuntu kai žygis įpusėja. Pavažiavus už Frombork'o iškyla dilema kuriuo keliu važiuoti: trumpesniu tiesiai, bet plentu su nemažai mašinų ir ko gero nelabai gražiu, ar aplinkeliu, bet šalia marių ir Vyslos žiočių. Vis dėl to nubalsuojam už antrąjį. Kelias iškarto nudžiugina: laukia kokių 4 km nusileidimas. Lekiam su vėjeliu.
Tolkmicko laukia trumpas poilsis, sėdim vietiniame bare, kai kas spėja išsimaudyti mariose, vanduo žydi - konstatuoja gryžę. Vėliau laukia "linksmas" kelias. 2 ilgi kilimai į viršų po keletą kilometrų, aišku paskui atitinkami nusileidimai. Pakilimai ilgi, tad įsivaizduoju, kad ir kalnais dviračiu panašiai galima važiuoti. O užsivažiuoja visai normaliai. Aišku, greičio nėra, bet pagavus ritmą į kalną "ilipi" palyginus nesunkiai. Aišku nusileidimai tai džiaugsmas visam kūnui ir sielai. Toliau kelias eina palei Vyslos žiotis, visiškos lygumos, bet važiuojasi gerai. Nė nepajuntu kaip pasiekiam Elblag. O tai jau didmiestis, o jį visą reikia kirsti. Bet Lenkijoje dviračių takų infrastruktūra išvystyta pakankamai gerai, tai ir tokius didelius miestus kirsti nesunku. Pirmiausiai Elblag'e turime susitikti su kita grupe. Susitinkam centre, pietaujam vietinėje koldūninėje, kur padavėjas labai nelaiminga veido mina ir labai lėtai galų gale teikiasi aptarnauti. Prikimšus pilvą vėl į kelią. Išvažiuojame į Malbork'o plentą. Ten srautas milžiniškas, krūvos sunkvežimių, dar kelio remontai. Ačiū dievui juo važiuoti tenka neilgai, sukam į šalį. Vyslos žemupys. Pravažiuojam lentelę žyminčią žemiausią Lenkijos vietą. Berods 2,5 m žemiau jūros lygio. Va prieš penketą metų teko pabuvoti aukščiausiame Lenkijos taške - su Mantvydu užlipome ant Rysy kalno, o dabar žemiausiame. Lietuvoje teko būti tik aukščiausiame, kur žemiausias nė nežinau. Toliau kelias vietinės reikšmės siaurais keliukais. Kaip puikiai riedasi! Ar tai vėjas palankus, ar šiaip, bet kilometrus ryte ryjam. Ir greitis vidutinis apie 27 km/h siekia. Kraštas labai įdomus, daug vokiško palikimo, namai su fahverkais, bet matosi tikrai labai seni.

Pakeliui į Malbork

Vėliau kelias duoda tikro džiaugsmo - bruko. Iš pradžių atkarpos nedidelės po kelis šimtus metrų, po puskilometrį. Bet paskui laukia ištiso 5 km kratymo. Prieš pat Malborką išvažiuojam į pagrindinį plentą. Kaip gerai, kad užteko proto juo nevažiuoti! Kelias neplatus, srautas milžiniškas, furų virtinės. Jaučiu nemažą nuovargį, nenuostabu, kilometrų jau nemažai prisukta. Nakvynės vieta pasirodo dar yra visai kitoje miesto pusėje. Galų gale pasiekiu ją, pasižiūrėjęs į spidometrą pamatau, kad nuvažiavau 98 km, tiek per dieną dar nesu nuvažiavęs, kyla mintis, dar apsukti 2 km ratą, kad 100 pasiekti, bet jau tikrai labai tingisi. Vakare užtenka jėgų tik pavakarieniauti.

6 diena
Dviračiu: 56 km
Malbork - Kwidzyn
Svečių namuose nemaitino, tad pusryčiauti riedame į miestą. Rytas dar ankstokas, kavinės nedirba, bet vis dėlto kas kur užkasti randame. Po to sukame link pilies. Čia tebevyksta Žalgirio mūšio jubiliejaus renginiai ir nors rytas, žmonių labai daug. Kas žioplinėja, kas patraukia į pilį. Aš čia buvau prieš metus, tad lieku daboti dviračių. Pora valandų prabėga greitai ir vėl ruošiamės į kelią. Vietiniai, kad nereiktų trenktis per miestą, parodo neblogą taką palei upę. Diena labai karšta. Ir važiuojam paupiu, kur jokio šešėlio. Pravažiavę miesto teritoriją dar kažkiek pariedame palei upe ir sukame link plento. Artimiausiame miestelyje pirmas sustojimas pailsėti. Nuo distancijos nusiima iš karto keletas bendražygių - nenuostabu, tikrai karšta. Aš jėgų, atrodo, dar kupinas, tad minčių apie nusiėmimą nekyla. Plentu judėti labai neįdomu, tad vėl sukame vietiniais keliukais. Dabar kelias miškais, tad visai gera. Keliai visiškos vietinės reikšmės, tad dažnai tenka stoviniuoti, bandant atspėti kur esam ir į kurią pusę reikia važiuoti. Karšta labai, bet tas karštis labiau jaučiasi sustojus, važiuojant nėra taip baisiai karšta, kartais įvažiavus į kokią proskyną į tave tiesiog tvoskia karščio banga. Kelias vingiuoja palei upių, tad gana lygus. Jei ne tas karštis, sakyčiau visai gera atkarpa. Iki Kwidzyn'o atvažiuojame pakankamai greitai. Jau viešbutyje pajuntu, kad jėgų nebėra niekam.

7 diena
Dviračiu: 24 km
Kwidzyn - Ilawa
Diena, kai pasakoti yra nelabai kas. Karštis kiek atslūgo, tvenkiasi debesys, galima tikėtis lietaus. Sutariame, kad antroje dienos pusėje sėsiu vairuoti lydinčios mašinos. Gal ir gerai, nes nuovargis vis labiau jaučiasi. Tą savo atkarpą įveikiu tikrai greitai, prieš pat galą dar Mantvydas praduria padangą - bus ką veikti laukiant kitų. Sėdus prie vairo, nusprendžiame iš karto važiuoti į galutinį tašką. Ilawoje rezervuoti kambariai kempinge. Ilawa pasirodo toks pusiau kurortinis miestelis prie ežerų. Kažkas panašaus į Trakų miestelį be pilies. Apskritai man keistas lenkų mastymas apie poilsiavimą. Miestelyje lenkų turistų pilna, kempingas apypilnis, bet ką čia veikti? Net nuėjimo prie ežero normalaus nėra. Belaukiant bendrakeleivių prapliumpa lietus. Va ir vėl išvengiau. Spėju suremontuoti padangą ir pradeda rinktis kolegos. Visai neperšlapę - pasirodo lietaus pavyko išvengti. Vakare dar apsukame ratą apie ežerą ir miestelį.

8 diena
Dviračiu: 62 km
Ilawa - Stare Jablonki
Paskutinė žygio diena su dviračiu.Ryte dangus grasina mus tamsiais debesimis, bet mes lietaus nebijom. Pati pradžia per miestą nesužavi. Kelio remontai, automobilių kamščiai. Vos išvažiavus iš miesto nuotaika pakyla, kažkiek važiavimo plentu ir sukam vietiniais keliais. Prampliumpa lietus, tuo metu važiuojame miško keliu. Kelias asfaltuotas, neplatus, dvi mašinos sunkiai prasilenktų, bet asfaltas išlietas berods neseniai - kelias lygus lygus, miško gaiva lyjant po tų visų karščių nuteikia labai maloniai. Tad riedasi nuostabiai, sielai dainuojant. 10 km atkarpa berods įveikiama akimirksniu. Toliau vėl plentas su nemažu srautu, bet tik keletą kilometru. Miestelyje prie parduotuvės pralaukiam kol lietus baigsis ir tolyn į kelią. Prasideda nemažos kalvos, gerai, kad dažniau tenka leistis nei kilti viršun. Magistralinių kelių visada bandome išvengti, betyrinėjant žemėlapį aptinkame pažymėtą dviračių trasą vedančią būtent pro Stare Jablonki, vietos kur mums reikia, aišku važiuosime ja. Iš pradžių asfaltas, po to jis baigiasi, prasideda žvirkelis, vėliau iš viso kelias virsta išmintu taku, įvažiuojame į mišką. Čia lyta neseniai, tai tas keliukas - suplūkta žemė, labai klampus, ratai stringa, bet riedame. Kryžkelė, kurį kelią rinktis? Yra dviračių tako rodyklė, bet pagal žemėlapį suprantam, kad mums reikia rinktis ne šį kelią. Sukame kitu keliu. Čia ir buvo mūsų klaida. Bandome važiuoti toliau. Vietom važiuoti neįmanoma, per daug klimstu, tenka varytis. Uodai kapoja negailestingai. Pikta ant viso pasaulio. Kelias pavirsta miškovežių padarytom vėžiom, važiuoti iš viso neįmanoma. Ir toks vaizdas, kad sukiojamės ratais. Neturime supratimo kur. Galų gale randame girininkijos sodybą. Ten patikina, kad reikia dar pavažiuoti puskilometrį ir įvažiuosime į dviračių taką, tą kurį praignoravome. Ir tikrai. Galų gale Stare Jablonki, kempingas, kur jau laukia mūsų automobiliai ir svetingas šeimininkas su vakariene. Žygis, skirtas Žalgirio mūšio 500-osioms metinėms baigtas.

Kroatija automobiliu (3 dalis)

2010-11-17T13:22:00.000+02:00

9 diena
Dubrovnik
Šiandien automobilis ilsisi, o mes ne. Keliamės kuo anksčiau, mūsų šiaurietiškam kailiui jau karšta. Tad aplink senamiestį, miesto siena norim pereiti kuo anksčiau ryte, kol dar ne taip karšta ir gal turistų dar ne taip daug. Nuo namelio einam pėsčiom, pasirodo bėra toli, ėjimo gal 15 min. Tik ėjimas tas vos ne kelkrasčiu, be šaligatvių, su nemžu eismo intensyvumu. Už užlipimą ant sienos vėlgi tenka sumokėti nemažą sumą. Deja pramiegojum, vos užlipus saulė tvoskia, šešėlio nėra, žodžiu karšta. O juk dar prieš keletą dienų keikėmės kad šalta. Karštis regis ir nustumia į šalį tuos vaizdus kuriais turime gėrėtis. Daug apie tai rašyta, kaip ten įspūdinga, kaip gražu, kaip nepakartojama. Na kad gražu tai taip, bet kad nepakartojama.... Gražūs raudoni senamiesčio stogai, vos ne kievienas su Velux stoglangiais ir mažiausiai viena palydovinės TV lėkšte.

Dubrovniko senamiesčio stogai. Stebina palydovinių lėkščių kiekis.

Kitoje pusėje mėlynuoja jūra. Na vaizdelis būdingas vos ne kiekvienam Kroatijos miesteliui. Kas patiko, tai tas senamiestis gyvas. Ten gyvena savo kasdieninybę leidžia vietiniai, regis nė nekreipdami dėmesio į smalsius turistus. Kur padžiauti skalbiniai, kur vyras tinklus tvarko, kur futbolo aikštelė tiesiog ant akmeninio grindinio.

Futbolas gali būti žaidžiamas ir ant akmenų

Gyvenimas ten nesustojęs. Nepaisant karščio apeinam aplink visą senamiestį, nors ir eiti nemažai ir palaipioti tenka. Bet saulė ir karštis duoda savo, regis nieko nebesinori.

Dar Dubrovniko panoramos

Leidžiamės žemyn, pabraidžioti po tas gatveles, kurias stebėjome iš viršaus. Ir nusivylimas. Tas regis ramus ir lėtas vietinių gyvenimas yra kažkur to gatvelių labirintų gale, kur sunku rasti. Mes gi patenkam tiesiai į centrinę gatvelę. O ji turistams. Visa gatvė ir kaimyninės gatvelės ir kaimyninių kaimyninės nugultos turistų. Čia jų visa minia. Ir tos gatvelės prisitaikiusios turistams. Čia pilna kavinių su spalvingais skėčiais ir vis kviečiančiais pas juos užeisti kelneriais, suvenyrų parduotuvės su savo margomis iškabomis su, regis, visomis pasaulio kalbomis. Toks margumynas, chaosas. Regi jį ir nieko daugiau nematai. Žodžiu turistų okupuotas miestas. O dar tas karštis. Na žodžiu norisi bėgti iš ten. Tuoj surandame, kad nuo senamiesčio plaukia laivelis į netoliese esančią Lokrum salą.

Plaukiant į Lokrum salą

O ten ir pliažų yra, galima išsimaudyti. Gal atsigaivinti. Tai plaukiam ten. Neilga, vos 15 min kelionė ir mes saloje. Kaip gera joje. Pučiantis nuo jūros vėjas čia gaivina, tanki augalija užstoja saulę. Žodžiu vaikščiok ir džiaukis. Tik povai gąsdina. Čia jų nemažai. Eini sau ramiai takeliu, staiga, kad purpteli nuo šakos koks didžiulis povas (pasirodo jie ir skraidyti moka).

Lokrum - povų karalystė

Maudytis nebesimaudom, atsigaivinam ir taip. Paskui vėl atgal į senamiestį, vėl į tą karštį ir žmonių masę. Neilgai ten tveriam, lekiam namo. Ten irgi gera, vėsu. Įgaunam pietiečių tradicijas - poros valandų siesta, puikiai atstato jėgas. Vakare vėl laukan, šį kartą maisto paieškon. Kroatijoje maistas labai brangus. Ypač kavinėse. Kartais tos kainos net stebina. Kodėl taip brangu? Bet visokio plauko kavinių ir užeigų ten pilna. Ir vilioja jos savo kvapais. Ties dažna kavien stovi lauko židinys, joje dažniausiai kepa visas paršelis, žiū šalia ant grotelių dar kokią žuvį kepa. Taip ir kaupiasi skrandžio sultys. Mes sau pietauti kavinėse Kroatijoje negalime leisti. Maistą gaminamės patys. Bet vieną kartą juk reikia išbandyti. O dra ir proga yra - mano gimtadienis. Taigi pirmyn ieškoti užeigos. Šį kartą traukiame tolyn nuo senamiesčio. Dar vakar vaikščiojant krantine matėme keletą iš pirmo žvilgsnio neblogų užeigįlių. Lyg ten ir einam. Išsirenkam vieną, įsitaisome terasoje ir svarstom ką rinktis. Aišku, kad jūros produktus. Jūros gėrybių rinkinys dviems. Aha čia ir to ir ano, imam šį. Kainuoja jis virš 100 Lt, bet patikėkit verta. Gavome didžiulę lėkštę su ant žarijų kepta poros rūšių žuvimi, kalmaru, krevetėmis ir dar biesas žino kuo. Regis dar dabar mėgaujuos tuo skoniu. Likom sotūs ir laimingi

10 diena
Dubrovnik-Poreč
Pravažiavome beveik visą Kroatiją skersai. Laikas sukti atgal. Be begalės salų neaplankėme dar Ystros pusiasalio. Kuris visai priešingoje Kroatijos dalyje.

Atsisveikinant su Dubrovniku

Daug skirtingų nuomonių apie jį girdėjom. Vos ne turizmo pramonė ir reikia vengti iki nuomonės, kad ten gražiausia Kroatijos dalis. Dar yra minčių išbandyti tuos mega kempingus, kur gali poilsiauti keletas tūkstančių žmonių. Tokie kempingai tik Ystroje. Kroatijos pietuose kempingai dažniausiai maži ir kompaktiški. Taigi atgal per visą Kroatiją. Važiuoti Adrijos magistrale norisi, bet tam reiktų sugaišti keletą dienų. O tiek laiko eikvoti keliui nesinori. Tad šį kartą per Kroatiją lekiam autostrada. Brangi ta autostrada. Už pervažiavimą per visą Kroatijoje sumokėjau apie 100 Lt. Bet užtat visa Kroatija apvažiuota per 8 val. Ir autostrada visai įspūdinga, ilgi tiltai, tuneliai, nė nepikta kad moki. Bet diena va tokia ant ratų. Bet ką padarysi. Kaip jau minėjau anksčiau mintis buvo išbandyti kokį mega-hyper-kempingą. Buklete susiradę vieną "Laterna". Vienas didžiausių Kroatijoje. Galintis talpinti net 9000 žmonių. Nesuvokiamas dydis. Laimė registratūroje darbavosi vos viena darbuotoja, o eilė nemaža. O ir dirbo ji jau labai labai lėtomis apsukomis. Belaukiant paskaitėm kas mūsų laukia: mašina reikia statyti kažkur. žadėtas nemokamas Wi-Fi yra tik registratūroje, kainos tokios švelniai pasakius užkeltos. Pamastamė, apsisukome ir movėme iš ten. Sekantis kempingas šalia Poreč miestelio. Tiesa, kempingas tik dalis viso komplekso. Bet jis kiek mažesnis. Talpina berods tik 3000 poilsiautojų. O visas Zeliona Laguna (taip vadinasi) komplekasas priima vienu metu 15000 kurortininkų. Žinant, kad miestelyje gyvena 5000 žmonių, skaičiai įspūdingi. Pats kempingas visai tvarkingas, jame supermarketas, restoranas, pora paplūdymio barų, mažesnė maisto parduotuvė, kepykla, mašinų ir jachtų plovykla, baseinas, baseinas vaikams. Mes čia apsistojome birželio pačioje pradžioje, sezonas dar neprasidėjęs. Tai aišku žmonių mažokai. Nors jau vokiečių pensininkai nugulę tuos pusiau stacionarius namelius. Visą laiką keista į juos žiūrėti. Atvažiuoja visai vasarai ir sėdi laimingai. TV prie medžio pritvirtintas, palydovinė lėkštė iškelta, kanarėlės narvelyje išneštos, kažkur net žirnius pasodintus matėme. Ir sėdi taip visą vasarą. Mes gi nepasėdos, vienoje vietoje retai kada ilgiau apsistojame. Šį kartą stojame čia net 3 naktims, aplink apžiūrėti yra ką.

11 diena
Poreč
Vakar visa diena beveik buvo automobilyje. Tad šiandien nutarta daug nevažinėti. O apvaikščioti šalia esantį Poreč miestuką. Eilinį sykį vėl pamatome, kad senamiestis įtrauktas į UNESCO. Eilinį sykį Kroatijoje. O miestukas pasirodo visai jaukus. Turistų daug, bet jie nemaišo. Įspūdinga Eufrazijos bazilika, pasak gido, vienintelė išlikusi katalikiška bizantiškosios gotikos bažnyčia (va kaip sudėtingai parašiau). Pakylame į bazilikos bokštą. Gražu.

Eufrazijos bazilika

Poreč miestelis

Dar šiek tiek pasibastom po miestelį ir atgal į kempingą. Ilsėtis. Maudytis jūroje čia visai smagu, šiek tiek bangelių, vanduo visai šiltas. Taip ir pramirkstam visą pusdienį. Vakare vėl bandome vietinius restoranus. Šį kartą kempingo restoraną. Tik biudžetas kuklesnis, apsiribojame picomis. Italija visai šalia, tai ir iš picos daug tikimės. Deja, eilinė, elektrinėje krosnyje kepta pica plius dar ir persūdyta. Tfu.

12 diena
Poreč - Pula - Rovinj - Poreč
Šiandien paskutinė diena Kroatijoje. Bet negi dėl to sėdėsi kempinge. Juolab kad ir aplinkui yra ką pamatyti. Pirmasis taškas Pula. Tai jau nemažas miestas. Garsėjantis savo amfiteatru. Pasak gidų vienas iš 6 didžiausių pasaulyje (tai suprask 6). Amfiteatrą randame greitai, automobilį irgi pavyksta pastatyti visai amfiteatro papėdėje. Pats amfiteatras... na ką aš žinau. Na stovi. Kas buvo Romoje, tikrai negaišinkit laiko ir nevažiuokite į Pulą. O mes kadangi atvykome, tai jau turime apeiti jį. Apėjom. Pasirodo ir į vidų galima užeiti. Tik už maždaug 10 litų. Užėjom. Tas pats kas iš lauko, tik kad iš vidaus. :) Na dar yra maža salytė, kur demonstruojama geras tuzinas romėniškų ąsočių.

Pulos amfiteatras iš lauko.....

..... ir iš vidaus

Žodžiu jei būsit Puloje tai neleiskit pinigų, į vidų užeit neverta, nieko naujo nepamatysit. Bandome dar ir po Pulą pasivaikščioti. Tik kad jis labai jau toks neįdomus. Šiek tiek pasibastę sėdam į mašiną ir sukame link Rovinj. O Rovinj sužavi iškarto. Tik čia jau ne Kroatija, o beveik Italija. Net užrašai visur tiek kroatiškai, tiek itališkai. Bet senoje geroje Italijoje. Siaurų gatvių labirintas, verdantis gyvenimas, padžiauti virš gatvės skalbiniai ir dar kažkas neapsakomo įtraukia mus.

Rovinj gatvelėse

Tiesiog klaidžiojame tose gatvelėse. Atklystam iki katedros. Čia irgi laukia atrakcija. Galima užsilipti į 60 m aukščio bokštą. Tik laiptai, tai faktiškai kopėčios, medinės pakopos metų tėkmės visai nuzulintos, turėklai atrodo vos laikosi. Ir viskas kiaurai matosi. Lipant net kojos pradeda drebėti.

Baisioji bokšto laiptinė

Paskutinės pakopos iš viso kokių 90 laipsnių statumo.

Nulipimas nuo bokšto apžvalgos aikštelės

Bet vaizdai nuo bokšto apžvalgos aikštelės pasakiški.

Rovinj panorama

Vėliau vėl klaidžiojamas gatvelėmis. Kadangi mes beveik Italijoje norime po vakarykščio reabilituoti picą. Beklaidžiojant tomis gatvelėmis vis ieškome kokios picerijos. Būtina sąlyga, kad degtų krosnis. Greit tokią randame. Picos tikrai buvo skanios ir reabilituotos. Na o mes sotūs sukame link kempingo. Vos gryžę, krentam į guolius. Siesta kaip ne kaip.

13 diena
Poreč - Viena - Brno
Viso Kroatija! Atostogos baigiasi, laikas namo. Kelias atgal įsiminė labai karštu oru. Vietomis termometras rodė +40. Tad jei ir iškišdavom nosį, tai stengdavomės kuo greičiau sušokti atgal į automobilį, kur kondicionierius dirbo visu pajėgumu. Turbūt keistai atrodėme ir vienoje Austrijos kavinėje, užsisakę karšto štrudelio ir po puodelį latte kavos. Per tokį karštį. Bet juk negalėjome pralėkti pro Austriją, neužkandę šio skanėsto. Vienoje eilinį sykį įsitikinau, kad GPS reikia tikrinti. Gudrutis į Brno vedė pro Bratislavą, paskaitęs, kad autostradomis nulėksime greičiau. Bet nepagalvojęs, kad mums riektų dar ir Slovakijos kelių mokesčių lipduką pirkti. Brno laukė per booking.com rezervuotas viešbutis. Šį kartą, kad neklaidžioti į GPS įvedžiau tame puslapyje duotas viešbučio koordinates. Deja, tos koordinatės pasirodo kažkokio pramoninio pastato. Viešbučio ten nė padujų. Vedu jų adresą, tokio namo numerio nerasta. Gal ką netaip nurašiau? Ieškome kokio didelio preybcentrio su viltimi susirasti ten wi-fi. Randame. Patikrinam booking.com, visi duomenys nurašyti teisingai. Ieškome google maps to viešbučio, lyg ir randa. Suvedu didžiausią namo numerį toje gatvėje, bandome ieškoti. Ta gatvė, viena iš tranzitinių Brno gatvių visa perkasta, tai kamštis milžiniškas. O štai viešbutis, tik aišku kitoje gatvės pusėje. Na šiaip ne taip apsisukę privažiuojam. Viešbutis visai tvarkingas, neseniai suremontuotas, toks pusiau studentų bendrabutis, pusiau viešbutis. Bet aptarnavimas nustebina. Restoranas nedirba, už raktą pareikalauja užstato čekiškomis kronomis, tenka atiduoti atidėtas vakarienei ir kur jas reiks dėti rytoj, kai važiuosim namo? Užpildyti reikia krūvas anketų, dar pasiima ir asmens dokumentus ir į rankas registratūroje paduoda TV pultą. Į įsižiojusius mūsų veidus, registartūroje mergina atsako atsiprašomai: "neklauskit nieko, taip reikia". Dar paaiškina, kad booking.com yra nurodytas neteisingas jų adresas, rašė jiems laiškus, bet jokių veiksmų. Štai kodėl taip sunkiai tą viešbutį radome.

14-15 diena
Brno - Varšuva -Vilnius
Nėr čia ką daugiau ir pasakoti. Kelias atgal vyko be jokių nutikimų. Prie Varšuvos vėlgi buvom rezervavę viešbutį. Vėl suvedžiau koordinates iš booking.com. Ir vėl eilinį sykį GPS nepataikė kažkur 10 km. Suvedus tikrą adresą, rado nesunkiai. Išvada: duotomis koordinatėmis GPS'ui booking.com puslapyje nereikia pasitikėti.

Išvados
Kroatija puiki šalis automobilistianiam turistui. Kaip ir Norvegija. Tik brangoka. Kaip ir Norvegija. Bet šiaip pailsėti prie jūros čia visai gerai, o ir apžiūrėti aplink visada bus kas. Mes bandėm apžioti visą pajūrį, bet manau to nereikia. Geriau pasirinkti kažkurią jos dalį, apsistoti vienoje vietoje ir toliau jau važinėtis ten kur norisi. Šiaurinė dalis visai graži, bet čia tie mega kempingų kompleksai truputį varo į neviltį. Piečiau tokių kompleksų nėra, ten krūva mažų kaimelių, kur galima apsistoti pas vietinius. Dažniau tai bus net pigiau nei kempinge.

Kroatija automobiliu (2 dalis)

2010-09-08T16:27:00.000+03:00

5 diena

Šv. Petro na Moru - Drvenik

Šiandien visą dieną važiuosime Adrijos magistrale. Šis kelias, daugiau nei 700 km nutiestas nuo Rijekos iki Dubrovniko. Sako, kad tai vienas gražiausių kelių. Ir tikrai jis nuostabus. Kai ruošiausi kelionei, teko skaityti siūlymų negaišti laiko ir varyti iki vietos autostrada (ji vingiuoja lygegrečiai šiam keliui, tik jau už kalnų linijos). Netikėkite jais! Jei tikslas daugiau pamatyti ir pasigrožėti reikia važiuoti tik Adrijos nagistrale.

Pirmyn, Adrijos magistrale

Negreitas, bet žavintis peizažais keliais vingiuoja visa Kroatijos pakrante, vietomis kiek pakildamas į viršų, vietomis visai nusileisdamas prie jūros. Jūros vaizdas ir salos, kurių Kroatijoje daugybė, jus lydės faktiškai visą kelią. Mes gi konkretaus plano neturime: važiuosime kol turėsime jėgų ir noro. Į Zadarą, kurį pravažiavome dar vakar, nebeužsukame. Pažadėdami sau jį aplankyti gryžtant (Gryžtant jau nebebus noro jo lankyti, bet jau vėlesnė istorija). Pirmasis miestelis, kuriame stojame ilgesniam laikui - Šibenikas.

Stojame Šibenike

Jis mane sužavi iš karto. Nuostabi krantinė, alsuojanti tam tikra ramuma ir senamiestis (aišku įtrauktas į UNESCO, kaip ir praktiškai kiekvienas žymesnis Kroatijos miesto senamiestis) terasomis kylantis į aukštį.

Šibenik

Gatvės jame siauros, dažniau laiptuotos ir toks savotiškas vinguriuojantis tarp namų labirintas, kuriame iš karto kyla noras klaidžioti ir pasiklysti. Labai smagu paklaidzioti tokiomis gatvelėmis. Kabarojamės, kabarojamės aukštyn. Ant pačio kalno stovi tvirtovės griuvėsiai. Ir dėdė sėdi bei renka pinigus. "Kad griuvėsiai labiau nesugriūtų". Tiek užlipus neiti vidun lyg ir nesąmonė būtų. Sumokam ir mes viduj. Nieko ten nėra Griuvėsiai ir tiek. Na ant stiebo dar Kroatijos vėliava plaikstosi. Na bet bent jau nuo gynybinės sienos atsiveria pasakiški vaizdai į jūrą ir salas.

Šibenik iš viršaus

Toliau mūsų kelyje Splitas - vienas didžiausių Kroatijos miestų. Mus, aišku, domina tik senamiestis. Sėkmingai pastatę automobilį ir ieškome jo. Kiek paklaidžioję suprantam, kad jis visai šalia, tik kitoje pusėje.

Splito krantinė

Krantinė, kur matosi jau prabangios jachtos ir senamiestis, kurį sudaro praktiškai vieno pastato kompleksas - Romos imperatoriaus Diokletiano rūmai. Rūmai stovėjo kadaise, praėjo beveik du tūkstančiai metų.

Splitas

Apie apgriuvusius komplekso statinius, kažkas pristatė kitus pastatus. Kažkas savo namo sienai panaudojo rūmų sieną va ir gavosi toks savotiškas darinys. Nė nelabai suprasi kur tie rūmai. Jų belikę tik tam tikros dalys. Bet visa tai savotiškai žavu ir įdomu. Tad klausiantiems ar verta aplankyti Splitą, galiu konstatuoti tvirtai - verta.

Už Splito pagaliau gaunu galimybę išsimaudyti Adrijos jūroje. Iki šiol oras mūsų nelepino. Net erzino. Kaip jaustis, kai artimųjų žinutės praneša, kad Lietuvoje +30, o čia pora tūkstančių kilometrų piečiau vos +18 ir dar tie lietūs… Šiandien pagaliau jau šiltesnė diena. Laiks nuo laiko nuolyjantis lietus dar visiškai neleidžia atsipalaiduoti, tačiau ženkliai didesnė oro temperatūra jau leidžia pagalvoti ir apie maudynes Adrijos jūroje. Todėl kai už Splito randame visai neblogą vietą nusileisti prie jūros, nedvejodami sustojame ir bandome atsigaivinti bangose ramiame vandenyje. Vanduo šiltas, nors dar tik pati birželio pradžia, labai sūrus ir labai skaidrus. Kadangi maudynių vieta - laukinis paplūdymis, tai stebina ir jūros ežių kolonijos gausa. Nors ir su tapkėmis, vistiek nejauku. Bet kaip ten bebūtų pliukštelti į vandenį visai smagu.

Stojame Omiš'e. Yra vilties ir noro praplaukti raftingu Cetinos upe. Jei pavyks susitarti liksime nakvoti čia ir ryt plauksim. Eilinį sykį prapliumpa lietus ir mes jam lyjant lekiam per miestelį. Randame net tris agentūras, spalvingais plakatais žadančias tai ko norime. Deja, ant visų jų durų kabo spynos. Nesezonas matyt dar. Tas nesezonas turi didžiulius privalumus, bet va, kartais, paaiškėja, kad būna ir trūkumų. Spjovę į raftingą, Adrijos magistrale važiuojame toliau.

Pravažiuojame visų lietuvių taip mėgiamą ir aukštinamą Makarską. Pravažiuojame neužsugdami. Nė nežinau kodėl. Bet greičiausiai todėl, kad kurortai nelabai ir domina - juk nevartytis paplūdymyje važiuojame. Šalia Makaraskos yra mokamas kelias, kuriuo galima užvažiuoti iki vieno kalno viršūnės. Žadami įspūdingi vaizdai. Šią atrakciją irgi ignoruojame - vistiek dangus jau apsitraukęs švininiais debesimis ir užkilus nieko nesimatys.

Kelionės planuose turėjome ir tikslą apsilankyti bent vienoje saloje. Prioritetą davėme Hvar salai. Ir didžiausia, ir kelionių gidų žadamas "nepakartojamas levandų kvapas" viliojo. Iš žemyno į šią salą patogiausia pasiekti iš Drvenik miestelio. Į jį atvykstame jau vakarėjant. Aišku į salą grūstis jau nėra reikalo. Ieškome nakvynės čia. Vėlgi, pasiūlos gausa verčia pasimesti. Išlipus iš mašinos ir beldžiantis į vieno kiemo vartelius, užkalbina moteriškė iš kitos gatvės pusės ir mandagiai pasiūlo savo kambarį. Kambarys naujai suremontuotas su maža virtuvėlė labai jaukus ir prašo už jį nedaug. Tad su mielu noru nakvojame čia. Vakare dar bandome pasivaikščioti po miestelį, bet eilinį sykį prapliupęs lietus pargina atgal į kambarį

6 diena

Drvenik - Hvar

Kelto prieplauka čia pat ir kadangi žinome jo grafiką, atvykstame prieš pat jam išplaukiant. Neskubus, gal 40 min plaukimas ir mes atsiduriame Hvar saloje.

Plaukiant į Hvar salą

Pirmasis salos miestukas - Sučuraj, labai nedidukas žvejų miestelis. Tingus, ramus ir jame turistui labai veikti ką nėra. Mums reikia į kitą salos pusę. Atstumas maždaug 70 km. Apie tai ir praneša kelio ženklas, kartu nurodytas kad tas 70 km bus vingiuotas ir maksimalus leistinas greitis jame vos 40 km/h. Tik nepranešė tas ženklas, kad kelias dar ir siauras. Vingiuojantis iš pradžių pakrante, paskui pakylantis į kalną keliukas dovanojo nuostabius peizažus su alyvmedžiais ir levandų kuokštais (to nuostabaus žadamo kvapo nebuvo, levandos tik tik turėjo pradėti žydėti), bet kartu neleido ir atsipalaiduoti. Siauras kelias, neatitvertas skardis iš vienos pusės davė mums nemažai ir adrenalino. Teko vienoje vietoje net atgal pavažiuoti - niekaip nepavyko apsilenkti su didžiuliu autobusu. Tad apie greočio viršijimą net minties nebuvo. Stebino labai didelis dviratininkų turistų kiekis. Kaip pats toks beveik esu negalėjau jų nepastebėti. tik mano nuomone kažkai na nelabai tokiais keliais dviratininkams gera. Kalnuotas, siauras kelias. ir karštis. Šiandien jau karšta. Ir tas karštis mus lydės visos likusios kelionės metu.

Važiuojant Hvar sala

Vėliau laukia dar vienas ekstremalus (gana) važiavimas - Plitvės tunelis. Nuo pagrindinio kelio nusukame specialiai, yra noras pravažiuoti tuo tuneliu ir noras pasidairyti pakrantėje kokio jaukesnio kempingo.

Prie Plitvės tunelio

Plitvės tunelis - maždaug kilometro ilgio iškirsta anga kalne. Be jokių apdailų, apšvietimo. Telpa tik lengvasis automobilis, nei sunkvežimis nei kemperis šiuo tuneliu pravažiuoti negali. Jausmas važiuojant savotiškas, atrodo mašina tuoj užkabins kokią atplaišą. Nerealumo jausmą priduoda iš paskos važiuojantis vokiečių jaunimėlis motociklu. Šie specialiai laiks nuo laiko atsilikinėja ir tada paspaudžia akceleratorių gerokai, tuo išgaudami tikrai įspūdingą garsą. Kitoje kalno pusėje laukia nusileidimas iki jūros ir keletas kaimelių. Randame kelis kempingus, tačiau juose nepasistojame, kažkaip nesužavi labai. Taigi sukame tagla ir vėl Plitvės tunelis.

Paskui pakeliui užsukame į Stari Grad. Miestelio senamiestis įtraukas į UNESCO sąrašą. Tačiau, kažkodėl, turistų jame visai mažai. Užtat tas senamiestis gyvena savo natūralų gyvenimą. Ir jis mus tikrai sužavi. Vaizdas tarsi nusikeltum kažkur keletą šimtmečių atgal, na tik apranga išduoda kad mes esam dabar. Akmeninės siauros gatvelės, akmeninės sienos, atviri langai ir padžiauti skalbiniai tarp langų. Tenka konstatuoti, kad tie Kroatijos miesteliai tikrai vienas į kitą labai panašūs. Dabar, po kelionės praėjus jau trims mėnesiams įspūdžiai apsitrynę ir dažnai žiūrinėdamas foto jau negaliu atskirti kur kuris buvo. Bet Stari Grad vistiek gerai atsimename ir dažnai įvardijame kaip vieną gražiausių Kroatijos miestukų. Tik gaila, kad prisižaidėm su foto, užkeldami ISO ir daug nuotraukų nesigavo, diena juk buvo labai šviesi.

Stari Grad

Į Hvar miestelį neužsukam. Įspūdžių jau sotūs, karšta reikia poilsio ir kūnui. Už poros kilometrų nuo Hvar aptitnkame kepmingą. Kempingas nedidelis, bet keturių žvaigždučių. Tvarkingas, tuštokas. Ir nors brangokas (apsistoti jame gaunasi net brangiau nei apsistoti pas žmones) vistiek apsistojame jame. Norisi turėti pašonėje jūrą. Ji visai čia pat, tereikia nusileisti kiek laiptukais. Kempinge nemokamas bevielis internetas, maža parduotuvėlė, restoranas, kuriame lankytojų per visą vizito laiką taip ir nematėme ir paplūdymis su gultais ir, svarbiausia jūra. Tad dienos likutis ir praleidžiamas praktiškai vandenyje.

Nardyti nuostabu - vanduo labai skaidrus

7 diena

Hvar

Ši diena skirta poilsiui. Pats kelionės vidurys, reikia ir automobiliui pailsėti. Tiesa, šiek tiek padirbėti jam reikia. Važiuojame iki Hvar miestelio. Vėlgi senamiestis, kaip ir kitur: įtrauktas į UNESCO, akmeninis ir panašus. Tik čia, jau skirtingai nuo Stari Grad, jau ir turistų pilna. Bet žavus, negali paneigti to. Čia vėlgi tenka eiti gatve - laiptais. Lipti aukštai. Ir dar labai karšta. Užlipus, aišku, laukia tvirtovės griuvėsiai su sėdinčia prie stalo žmogysta bei renkančia pinigus iš tų, kurie nori apžiūrėti tai kas iš tų griuvėsių likę. Ir negi nemokėsi, tiek užlipus. Ir moki žmogus. O Hvar'e nulupa dar dvigubai daugiau, nes čia išlikę porą kambarių, kurie vaizduoja viduramžių kalėjimą (na grotos ir drėgnas, priplėkęs kambarys).

Hvar

Iki pietų aplėkę Hvar'ą, likusią dienos dalį leidžiame kempinge: maudynės, poilsis ir pan.

8 diena

Hvar - Dubrovnik

Užtenka Ios graziös salos. Važiuojame iki pat Kroatijos apačios - Dubrovniko. Hvar'as mus palydi vabaliukų (VW Beatle) paradu. Mus lydi koks 20 jų. Spalvingi, gražūs - viena iš atrakcijų turistams, o čia matyt tokią eskursiją užsisakė visas būrys jų.

Vėliau vėl tas pats netrumpas ir lėtas, tačiau gražus, bet baisokas kelias iki Sučuraj. Pakeliui vis bandome surasti vietą išsimaudyti, bet nesėkmingai: arba kelias kurio įveikti automobiliu nedrystu, arba dar kas sukliudo. Atvykę iki Sučuraj, pamatome, kad į keltą nespėjome, o kito teks laukti daugiau nei valandą. Karštis baisinis. Čia pat, šalia kaimelio krantinės galų gale išsimaudome. Toliau laiką stumiame slankiodami abejomis miestelio gatvelėmis. Sekmadienis. Viskas uždaryta. Tik vienam bufete pavyksta nusipirkti ledų. Už brangiai. Galų gale keltas. Plaukiant jau ne taip karšta, vėliau vėsuma džiugina automobilio kondicionierius. Taip nesustodami riedame iki pat Dubrovniko. Jei pažvelgsite žemėlapin pamatysite, kad reikia kirsti ir gabaliuką Bosnijos. Na reikia tai reikia. Dokumentus tikrina tik kroatai, bosniai, kaip supratau savo postą įkūrę giliau žemyne ir jie tikrina tik tuos, kas tikrai į Bosniją susiruošė. Maniau, kad tiek 5 km bus tuščia žemė, bet pasirodo ten vientisas miestelis su dideliu viešbučiu, eile parduotuvių ir dviem benzino kolonėlėmis su ženkliai pigesniu kuru. Bakas apypilnis, bet važiuojant atgal reiks turėti omenyje. Vėl kroatų patikrinimas (abu kartus patikrina dokumentus, nors liūdininkai pasakoja, kad dažnai nė netikrina) ir mes vėl Kroatijoje. Planas nuvažiuoti iki kokio kaimelio įsikūrusio iki Dubrovniko liku kokiems 20 km, įsikurti prie jūros ir eiti maudytis. Viename tokiame sustojame prie siūlomų apartamentų. Iš paskos važiavęs kroatas, stoja iš karto prie mūsų ir nė nespėjus išlipti iš mašinos, siūlo apsistoti pačiam Dubrovnike. Iš pardžių norėjose pasiūlymą atmesti, bet jis pažadėjo geras sąlygas, nemokamą parkingą (parkingo kainos Dubrovnike tai ohoho kokios) ir dar nuleido kiek kainą. Sutikome, su mintimi, jei kas nepasistoti. Tad nelauktai mes atvykstame jau ir į patį Dubrovniką. Sąlygos tikrai sužavi. Namukas, anksčiau tarnavęs kaip vienuolyno skalbykla, vėsus, senas, šalia nemažas kiemas ir svarbiausia mes čia šeimininkausime visai vieni. Šeimininkas čia gyvena žiemą, vasarą gyvena prie jūros, kur nuomoja apartamentus poilsiaujantiems. Be abejonių apsistojame čia.

Ant mūsų namelio stogo, matosi sodas. Čia praleisime dvi dienas

Bet išsimaudyti norisi. Einame link paplūdymio. kur jis orientuojamės pagal šeimininko mostą: "eikite ten". Bet pataikome. Pataikome į tokią promenadą (a lia Basanavičiaus g. Palangoje) su krūva kavinių, o jai pasibaigus atsiremiame į paplūdimį. Vanduo šiek tiek atgaivina, bet vos išlipus sukaisti vėl. Atgal einant bandome trumpinti kelią, bet kaip dažniausiai gaunasi daugiau nei dvigubai prailginame jį. Ne ten pasukame, paskui atsirėmiame į akligatvį. Bet galų gale surandame savo laikinus namus. Kaip negyvi griūvame miegoti. Ryt kuo anksčiau į Dubrovniko senamiestį. Bet apie tai kitoje dalyje.

Kroatija automobiliu (1 dalis)

2010-09-01T14:51:00.000+03:00

Man pačios įdomiausios kelionės vis dėlto būna važiuojant nuosavu automobiliu. Net nežinau kodėl, juk daugelis argumentuos sakydami, kad lėktuvu, šiais laikais, nuskristi ir pigiau, ir greičiau. Esant reikalui nuskridus galima išsinuomoti automobilį. Gal. Bet man įdomiau vykti savo automobiliu. Gal dėl visiškai nevaržomos laisvės? Žinai tik datą, kada turi būti namie, apytikrį kelionės planą, su galimybės užsukti į dar kokią vieną ar kitą šalį. Žodžiu keliones automobiliu aš dievinu. Tik senokai jų bebuvo. Tad šiemet pasižadėjau sau tikrai vykti automobiliu. Gerai, kad ir žmona tam pritarė. Klausimas kur važiuoti irgi neilgai bebuvo iškeltas. Nors mane gal labiau traukia šiaurės kraštai, šį kartą vykstame į pietus. Šalis, kuri yra kiekvieno lietuvio automobilisto eldoradas. Kroatija. Vis dėlto norisi šiltos jūros, šiek tiek kalnų ir civilizacijos. Manau Kroatija visa tai gali puikiai duoti.

Taigi - kelionės dienoraštis.

1 diena

Vilnius - Kaunas - Varšuva - Čestochova - Krokuva - Štrbske Pleso

1020 km

Ankstus sekmadienio rytas. Ech, tas prieškelioninis jaudulys. Su niekuo nepalyginamas. Beveik nemiegota naktis - ar viskas ok, ar nieko nepamiršau, aha, ryte dar aną reikės padaryti, bet jėgų pilna. Man atrodo, kad tų jėgų suteikia kokie tai laimės hormonai. Juk keliaudamas žmogus yra tikrai laimingas. O ir ta Lenkija jau visai nebebaisi. Tiek kad didelė. Na ir nuobodoka. Visą laiką sakydavau, kad tikros atostogos prasideda tada kai pasieki Krokuvą, Vroclavą ar kokį kitą Lenkijos pasienio miestą. Ir ne vien to dėl, kad Lenkija į pabaigą. Dar ir todėl kad už šių miestų prasideda žymiai akiai malonesni vaizdai. Šį kartą vykstame liki Slovakijos. Aukštųjų Tatrų miestelyje Štrbske Pleso rezervuota pirma nakvynė. Kelionė per Lenkiją be jokių nuotykių, tik už Krokuvos tenka palikti keliolika eurų už viršytą greitį. Pats kaltas, nors man susidarė toks įspūdis, kad ženklus mažinančius greičius sustatė jie pernelyg dažnai, staigiai taip 80-60, nors didelės priežasties mažinti tą greitį nepsatebėjau. Šiaip ar taip už Krokuvos prasideda gražūs vaizdai, tad nuotaika greit pasitaiso, greitai ir Slovakija, pervažiuojam skersai visas Aukštųjų Tatrų gyvenvietes, bei nusileisti tenka - viena kelio atkarpa remontuojama.

Dabar bus lyrinis nukrypimas. Kaip ten bebūt, bet keliaujant savarankiškai svarbu yra nakvynės pasirinkimas. Man nebūtinas įspūdingas vaizdas pro langą, juk galų gale kelionėje nakvynės vieta skirta tik pamiegojimui ir pailsėjimui. Vaizdų prisirankioju vaikščiodamas. Mano kriterijai renkantis yra kaina, reikalavimai, kad būtų švaru, atskiri patogumai, na ir pusryčiai pageidautini. Visada kur keliaujant rezervuojame nakvynes per booking.com. Ir visada būna savotiškai įdomu ką rasime. Šioje kelionėje per booking.com sistemą rezervavome net 4 nakvynes: dvi pirmyn ir dvi atgal.

Pirmoji jų nakvynė Slovakijoje. Atvažiuojam, o ten toks sovietinio stiliaus poilsio namai su iškaba "Parduodama". Net suabejojam, ar dirba. Bet pasirodo dirba. Ir mūsų laukia, atrodo, kad esame vieninteliai svečiai. Nenuostabu, gegužės pasuktinės dienos: slidinėjimo sezonas jau baigėsi, vasaros dar neprasidėjo (į Slovakiją be Joninių tikrai neverta važiuoti). Pats viešbutis-pensionas šiek tiek aptriušęs, jau prašosi remonto, bet kambariai pakankamai švarūs ir tvarkingi. Vienai nakčiai tikrai gerai. Jau sakiau čia šiuo metu joks sezonas. Ir tikrai ką čia veikti? Bet kokia ramybė! Kalnų pušys, kalnų oras ir tyluma tyluma. Pavaikščiojam po miestelį, kavinėje sukertam po keptą sūrį (kaip be jo Slovakijoje), žmoną kavinėje nudžiugina arbata atnešta puslitriniame alaus bokale (negi vandens gaila). Daugiau čia veikti ir nėra labai ką, bet kelionės pradžios laimės šurpuliukai šiek tiek atvėsta, pajunti, kad normaliai nemiegojęs jau beveik dvi paras, tad klausimo ką veikti daugiau nebekyla - miegot.

2 diena

Štrbske Pleso - Budapeštas

320 km

Ryte nustebina pusryčiai. Nors ko gero buvom vieninteliai svečiai, slovakai nepatingėjo padengti nemažo švediško stalo. Tik jau omletus mums iškepė atskirai. Bet omletas buvo labai skanūs, o pusryčiai bene geriausi visos kelionės metu. Traukiam link Budapešto. Keliausiantiems ir planuojantiems kelionę skaitant šią rašliavą: nuo Slovakijos tikrai įmanoma nuvažiuoti iki pat Kroatijos (kad ir Plitvicos) tik galbūt reiktų nakvoti kiek giliau Slovakijoje. Mes gi niekur neskubam, o ir Živilei Budapeštą parodyti norisi. Taigi pirmyn i Vengrijos sostinę! Slovakijoje nusiperku kelių vinjetę, o tos autostrados gal tik 30 km, žodžiu kas važiuosit, tikrai neverta, įmanoma tą autostradą nesunkiai apvažiuot, toliau kelias vingiuoja per kalnus, kalnelius neužilgo ir Vengrija. Čia kyla mažytis panikos priepuolis: lyg jau ir prasidėjo mokamas kelias, o benzino kolonėlės, kad įsigyti vinjetę vis nėr. Bet toks mažas priepuoliukas, nes ta kolonėlė gana greitai ir pasirodė. Toliau važiuojam vadovaujami GPS'o. GPS vienas iš geriausių žmonijos išradimų. Tiesa, aš jam gana ilgai priešinausi. Juk kas gali būti įdomiau negu važiuoti nežinomais keliais, pasitiesus ant kelių žemėlapį, paklysti ir pamatyti to, ko niekada nesitikėjai, ir vėl parsirasti, ir vėl pasiklysti, ir vėl pamatyti kažką. Dabar gi važiuojam, dažnai nė nepažiūrėdami į žemėlapį, vadovaujami kokio nors Broniaus, ar kokios seksualios Marytės. Skepticizmas GPS atžvilgiu dingo faktiškai su pirma kelione su juo užsienin. Gal užmiesčio keliuose jis nebūtinas, bet važiuoti didmiesčiu su GPS nepamainomas dalykas. Anksčiau kirsti nežinomą didelį miestą būdavo didžiulis stresas. Šlapia nugara, krūvos nervų, aprėkti bendrakeleiviai, paklydimai - ko tik nebūdavo. Man pavyzdžiui visada nesisekdavo gerai kirsti Varšuvą, visada nusukdavau kažkur ne ten, tekdavo blaškytis, sukti ratus ir panašiai. Dabar gi, su GPS'u, kertu Varšuva be menkiausios problemos. O tokiam Budapešte, kur užrašai kilometriniai ir nieko nesakantys, įsivaizduoju išvis prapultis. Bet aš dabar su GPS'u, nieko nebijau. Viešbutis rezervuotas, jo adresas maniškiame TomTom'e. Žodžiu, ramu. Rezervuojant viešbutį tikrai pamenu, kad jis buvo tolokai nuo centro (bet šalia metro linijos). Mudvieju su Živile prioritetas renkantis viešbutį - metro linija. Tada patogu būna nuvažiuoti į bet kurį miesto tašką, viešbutis ne centre, kaip taisyklė, būna pigesnis, plius su parkingu nebūna problemų. Šis irgi turėjo būti ne centre. GPS'as veda, oho jau Vengrijos Tūkstanmečio aikštė, o iki kelionės tikslo vos 1,5 km. Tai vis dėlto jis šalia centro. Štai jau visai centras, kažkur netoliese Vaci utca. Aha, va kertam Dunojų tuo Žaliuoju tiltu, tunelis po kalnu, kelionės tikslas už kelių šimtų metrų. Negi pas centras? Va ir adresas, tik jokio viešbučio ten nėra. Čia dabar kas? Stojam pasiaiškint. Mums reikia Atila ut, pasižiūriu, čia ne Atila ut, o Atila utca. GPS'as žino ir Atila ut. Cielas 7. Negi tiek daug to paties pavadinimo gatvių Budapešte? Ir kurios reikia mums?

GPS veda į viena iš daugelių Atila gatvių Budapešte

Geriau pažiūrėję į rezervacijos lapą, pamatom, kad viešbutis yra 3-iame rajone. TomTome lygtai irgi prie tų visų Atilų gatvių irgi yra rajonų numeriai. Surandu 3, važiuojam. 3 rajonas, tai tokia savotiška nuosavų namų ir pramoninių pastatų samplaika. Štai ir Atila gatvė, kur tas viešbutis… Negi vėl ne ten? Jokio viešbučio tai nesimato. Žmona išeina pasidairyt. Gryžus, džiugiai praneša, kad viešbutis tikrai ten yra. Įsikuręs jis iš pažiūros dideliame nuosavame name. Bet visai jaukus. Ir personalas mandagus. Vienas, turbūt iš darbuotojų, kas ten supras, sėdi bare visi, iš karto prišokęs klausia, ar šnekam rusiškai. Šnekam. Oj tada dėjo šnekos. Pasirodo jis kilęs iš Užkarpatės, į Vengriją persikėlęs po TSRS griūties. Šnekus dėdė pasirodė. Bet kaip nuvažiuoti iki centro ir kaip ir kur toliau važiuoti nupasakojo gerai, jei ne jis nežinia kaip būtumėm nusibeldę. Visų pirma miesto traukinys. Jo žodžiais: bilietėlių čia nenusipirksim, važiuokit drąsiai, jei sustabdys kontrolieriai bilietą nusipirksit iš jų. Keista sistema. Juolab, kad matęs vengrų filmą "Controll" (labai rekomenduoju). Bet iš tikrųjų traukinio stotelėje jokios bilietų kasos nėra. Kas daryti, sėdim į traukinį. Kaip ant adatų sėdim, o mums dar iki galinės stotelės. Nuvažiuojam iki jos, niekas netikrina. Bet čia jau kasos yra ir jos veikia. Nuraminti sažinei nusiperkam visos dienos bilietą. Kas ten juos žino kaip iš tikrųjų reikia.

Budapeštas gražus miestas

Budapeštas. Šiaip važiuojam į Kroatiją ir šiam miestui visai nesiruošėm. Aš buvęs prieš gal 15 metų. Živilė visai nebuvus. Tai ir žioplinėjam po miestą kaip žiopliukai. Bet nieko tokio. Budapeštas fainas miestas, ir tikiu, kad kada nors mes kokią kelionę paskirsim ir jam. Dabar gi mūsų laukia Kroatija ir tas pusdienis šiame mieste tikrai nesuteiks visos reikalingos pažinties apie miestą. Kartais ir pažioplinėti visai faina. Be jokio tikslo. Pakylam prie karalių rūmų. Pastarieji "nudžiugina" plastikiniais langais be jokių padalinimų.

Karalių rūmai nustebino plastikiniais langais (Čia galinis pastato fasadas, bet ir iš priekio lygiai tokie patys langai)

Žvejų bastionas. Norint prasieiti per sieną reikia pinigą mokėti. Apseisim. Šv. Ištvano katedra. Remontuojama, visa pastoliuose. Leidžiamės žemyn. Užsukam į knaipę. Guliašo. Nesu žinovas, bet skanu ir svarbiausia sotu, Viskas viename: ir sriuba, ir antras, Toliau be tikslo klaidžiojam. Po Peštą. Pereinam Dunojų. Mes jau Budoje. Ar atvirkščiai (na painioju puses). Vėl betikslis paklaidžiojimas. Kol pasijunta nuovargis. Galų gale juk tikrai kelionė ne į Budapeštą. Važiuojam į viešbutį ilsėtis. Rytoj į Kroatiją,

3 diena

Budapeštas - Plitvica Jezera

480 km

Rytas pastininka lietaus šuorais.Praktiškai pila kaip iš kibiro. Sėkmingai pervažiuojame Budapeštą (tikrai ačiū Tomtom'ui) ir netrukus riedama autostrada vedančia link Kroatijos. Lietus pila nesustodamas ir vėjo tokie gūsiai. Minties prasukti pro Balatoną ir savo akimis pamatyti "tą balą" atsisakome. Matomumas nulinis, liūtis, vėjas. Vėliau sužinojome, kad tos liūtis šiame regione tęsėsi kelias dienas ir prasidėjo potvyniai. Bet mes į pietus traukiame. Autostrada puikus dalykas, kilometrai tiesiog ryte susiryja. Ne nepajuntam kaip iki Kroatijos privažiavom. Čia jau pamirštas pasienio postas. Bet irgi toks labiau simbolinis. Į pasieniečio klausimą kur vykstame, Živilė nesutrikusi atsako: "į Kroatiją". Pasieniečiui belieka nusišypsoti ir įleisti į savo šalį. Ir toliau autostrada tolyn tolyn į šalies gilumą. Kroatijoje benzinas pigesnis, tad ekonomijos skatinami Vengrijoje benzino nesipylėme, nors automobilis jau prašėsi jo. Kažkaip įpratęs, kad pasienyje kolonėlių visada apstu. Bet šiame pasienyje kolonėlės nei vienos. Kas belieka? Važiuojam toliau. Štai jau ir mokama autostrada prasideda, o kolonėlės nė padujų. Kelionių metu tokių mini stresinių situacijų apstu, bet jos įsimina gerai. Anokia čia problema, atrodo. Na nuvažiuot dar 50 km gal išeis. Pakeliui yra tų miestų. Išsuksi iš autostrados, kažką tikrai rasi. Ale vistiek neramu. Tad su džiaugsmu sutinkamas ženklas, informuojantis kad už kelių km benzino kolonėlė. Ramūs riedame toliau. Zagrebą pravažiuojame nė nestabtelėje, ne jis kelionės tikslas. Sukame iš autostrados ir riedame link Plitvicos ežerų. Buvo minčių dar šiandien apžiūrėt nacionalinį parką, bet jau po pietų, turbūt tam laiko būtų kelios valandos, iš atsiliepimų sprendžiam kad ten turėtų būti uch ir ach ir vau. Tad šitą reikalą rytoj, dabar paieškom nakvynės. Kaimuose prie tų ežerų pasirinkimas labai ir labai didelis, Vos ne kiekvienas namas pasipuošęs užrašais "Sobe", "Zimmer", "Apartment". Kai pasirinkimas pernelyg didelis tai ir išsirinkti sunku. Čia prie kelio, čia namas negražus. Čiuptum pirmą pasitaikusį, tai ne, priekabų prie kiekvieno ieškom. Kažkodėl dėmesį patraukia viena rodyklė, nusukam gerą puskilometrį nuo kelio ir čia mums siūlo visai padorius, erdvius apartamentus už berods 30 Eur. Bus gerai. Laiko dar yra, bandom suorganizuoti ekspediciją po kaimą, bet vos nuėjus kelis šimtus metrų atgal pargina prapliupęs lietus. Tai tik tiek šiandien įspūdžių.

Vaizdas iš mūsų apartamentų.

4 diena

Plitvica Jezera - Šv. Petro na Moru

230 km

Taigi garsieji Plitvicos ežerai. Nevarginsiu geologine informacija perskaityti iš bukleto, kaip susiformavo šis gamtos šedevras.

Plitvicos NP. Pradedam pasivaikščiojimą

Apie Plitvicos ežerus prirašyta tikrai daug. Kiekvienas važiuojantis į šią šalį būtinai užsuks čia. Todėl ir tikėjausi kažko tikrai tokio. Bet kai tikiesi kažko tokio rezultatas dažnai deja ir nuvilia. Ne, gink dieve, nesakau, kad tai dėmesio nevertas objektas. Čia tikrai labai gražu. Čia mano vertinimo kartelė buvo užkabinta labai aukštai. Ten tikrai gražu, įdomu, bet kiek…. monotoniška. Žmogiškasis godumas reikalauja visko. Apžioti viską kas tik įmanomo ir nelabai. Taip ir čia, akys nori visko ir pasirenkame vieną iš ilgiausių maršrutų. Patarimas būsimiems lankytojams - tikrai nereikia. Užtenka ir trumpesnio maršruto. Juk visur iš esmės viskas tas pats. Ežerai, kriokliai.

Pirmasis krioklys

Na skiriasi jo forma, aukštis, bet esmė tai ne. Pradžioje pasivaikščiojimas parko takais visai patinka. Žmonių nedaug. Žmonių nedaug - tiek kiek atvažiavo tuo pirmuoju traukinuku, tiek ir sutinkame. Gyvename Lietuvos laiku, tai visada patogu kai būni vakaruose. Lietuvos laikas leidžia atsikelti valanda anksčiau ir prie objektų būti pirmiems. Taip ir su Plitvica, atsirandame ten vos atidarius parką ir esame vieni pirmųjų lankytojų. Smagu kai nereikia grūstis. Teko skaityti kas čia darosi piko metu.

Dar kriokliukai

Ir dar

Ok, paskutinė jau su kriokliu

Taigi ežerai, kriokliau, skaidrus vanduo, žuvys sekiojančios paskui ( taip ir norisi banaliai sušukti "bet tai kai dydumo".

Aha, "dydumo"

Toliau garlaiviukas. Vėl takais, takais ir staiga prasideda…. Tos minios rodos atsirado staiga. Kaip iš niekur nieko. Tokie didžiuliai srautai. Takai neplatūs, prasilenkti sunkoka. Visas malonumas dingsta. Kaip gerai, kad atvykom anksčiau, tai stumdytis ilgai netenka.

Kai plūstelėjo minios

Tagi ežerai nepalieka laukti įspūdžio. Tikrai per daug tikėjausi. Bet čia turbūt mano problemos. Na bet kas dar nebuvę ir būsit Kroatijoj galiu pasakyti vieną, bent kartą čia pabuvoti verta.

Parko panorama

Notural horitage...

Na o mes nepaisydami lietaus sukam jūros link. Vietiniais keliais, vingiuojančiais tarp kalnų, einančiais per apleistus, apšaudytus per neseniai buvusį karą namus. Vietomis vaizdas slogokas. Bet tai jau istorija. Mes gi važiuojam prie jūros. Kertam vieną kalnų grandinę, už kitos turėtų jau būti ji. Štai ir vėl perėja, užkylam, ir va ji - Adrijos jūra.

Staiga išbėgo balti arkliai. Du arkliai

Nedaug jūrų gyvenime matęs ir nors save laikau kalniniu (na žmonių tipai yra, kam šunys patinka, kam katės. Kam jūra, kam kalnai), vistiek tenka konstatuoti jūra irgi savotiškai žavi. Leidžiamės žemyn. Pirmas pajūrio miestelis. Jūra pasveikindama mus nugena lietaus debesis kažkur ten už kalnų. Trumpas sustojimas pirmajame pajūrio miestelyje (bent pirštą į jūrą įkišti juk reikia) ir pirmyn Adrijos magistrale, su trumpais nukrypimais iki pat Dubrovniko. Bet apie tai tolimesnėse pasakojimo dalyse.

Štai ji kokia - Adrija (ten apčioj matosi šiek tiek)

Keliauti dviračiais ir su šunimi

2010-05-06T14:17:00.000+03:00

Mudu su žmona mėgstam keliauti dviračiais. Gera kurį savaitgalį kur išsiruošti. Tik bėda, namie gyvena energingas ir bendrauti mėgstantis šuo, kuris nelinkęs savaitgalių praleisti vienas. Tad kurį laiką ilgesnius savaitgalinius dviračių žygelius teko atidėti. Galų gale problema buvo išspręsta įsigyjus tokią priekabą. Tepti nesunku, o ir šuniui visai patiko.

Slidinėjimas Szelmente

2010-02-19T12:29:00.000+02:00

Kadangi slidinėjimas užkabino tikrai ir buvo nuspręsta, kad slidinėti per metus savaitę tikrai mažoka, buvo nuspręsta pabandyti ir šalia esančius slidinėjimo centrus. Čia apie slidinėjimą ilgą vasario 16 savaitgalį. Pasirinkimas buvo dar nemažai Latvijos centrų ir slidinėjimo centro Szelmente. Kadangi pastarasis išėjo ženkliai arčiau, tai ir buvo pasirinktas.
Pirmą dieną tikrai patiko. Savaitgaliniam paslidinėjimui šis centras tikrai puikiai tinka. Neblogos, gerai paruoštos trasos. Jų faktiškai keturios: mėlyna, dvi raudonos ir juoda. Na ir dar varlinukas.

Mėlynoji trasa

Taip buvo pirmą dieną. Kadangi patiko, nuvažiavom ir sekančią dieną. O tai jau pirmadienis. Lenkai dirba, lietuviai švenčia. Kainos kaip eilinė darbo dieną sumažinamos beveik dvigubai. Jau kelias į ten privertė sunerimti, kolona lietuviškų mašinų, o ir pilnutėlis autobusas. Nuvykus ten teko įsitikinti, kad ko gero kalnų slidinėjimas tampa turbūt antra masiškiausia lietuvio sporto šaka po krepšinio. Visur minios žmonių. Čia keletas foto, kad pamatyt kas darėsi vien prie nuomos punkto (gerai, kad inventorių iš Lietuvos vežėmės). Ir šiaip žmonių minios visur. Eilėje prie keltuvo lauki 20 min, nusileidi per 2 min.

Reziumė: savaitgaliniam paslidinėjimui tikrai gerai, bet per lietuviškąsias šventes geriau vengti ir pasukti link Latvijos, kur gausesnis tokių centrų kiekis neturėtų į vieną vietą sutraukti tokias minias.

Swarovski muziejus

2010-01-27T12:27:00.000+02:00

Kai pravažiuojant pro Insbruką bendrakeleiviai pasiūlė užsukti į Swarovski kristalų muziejų, į šį reikalą pažiūrėjau skeptiškai. Na ką, blizgučių blizgesys ir kas daugiau. Bet pabuvojus ten, nenusivyliau. Muziejus tikrai įdomus. Tokia savotiška ŠMC ir kičo samplaika.

Pirma salė. Mechaninis teatras. Viskas juda, sukasi. Štai atskrieja pulkas marškinių.

Kojos šoka kažkokį šokį.

Manekenas išsitansformuoja dalimis.

Sekanti salė. Įėjus pamatai sferą padarytą iš veidrodžių. Apšvietimas laiks nuo laiko keičiasi. Keistas jausmas. Toks įspūdis, kad patekai į didelį didelį… na kaip tas vadinasi, kur vaikystėje turėdavom. Kaip žiūronas, žiūri pro akutė, o ten fantasmagoriniai vaizdai.

Toliau salė tokia kičinė kičinė. Su blizgučiais. Bet ir tai žiūrisi kažkaip įdomiai.

Čiuožia, šoka saulė su mėnuliu. Laimingi atrodo.

Bet juos nufotografavus su blykste, vaizdelis pasirodo visai kitas.

Einam toliau. Koridorius. Šviesos takas.

Užmynus ant tos šviesos pasigirsta girgždesys ir kojos užminta vieta pasipuošia kristalais.

Taip ir lakstėm kaip maži vaikai po tą koridorių.

Toliau savotiškas labirintas. Sienos krikštolinės, blizgančios.

Ant jų rodomos įvairios projekcijos. Ir tokia muzika… Vaikštai kaip apkvaitęs, apgraibomis. Nesuvoki ar čia praėjimas, ar tiesiog atspindys.

Šiaip koridorius tarp salių.

Kristalai su proekcijomis. Gražiai atrodo.

Žodžiu, jei važiuosit pro Insbruką tikrai rekomenduoju.

Livigno

2010-01-26T12:25:00.000+02:00

Apie slidinėjimą ten aš jau pasakojau, dabar šiek tiek apie patį miestelį. Nedidelis kalnų miestelis kalnuose, žiemą net neturintis normalaus susisiekimo su Italija (kalnų keliai sunkiai pravažiuojamas), vienintelis kelias į civilizaciją – tunelis į Šveicariją. Tas tunelis siauras, tad mašinos važiuoja tik viena puse. Reversinis eismas. Tad privažiavus tunelį gali tekti ir pralaukti keletą valandų. Gal dėl tokios situacijos Livigno yra Duty Free zona. Todėl absoliuti dauguma parduotuvių čia prekiauja tik kvepalais ir alkoholiu. Šių produktų kainos tikrai masinančios. Ir gerai patenkinamos tiek vyrai, tiek moterys. Nežinau ar dėl šios priežasties, ar šiaip, kad ten viskas palyginti nebrangu šis slidinėjimo kurortas yra tapęs lietuvių rojumi. Tuo metu kai buvau, galiu drąsiai konstatuoti, kad daugiau nei pusė visų slidinėtojų – lietuviai. Ir apskritai didžioji dauguma ten yra iš Rytų Europos – daug čekų, lenkų.
Pats miestelis labai nedidelis, gyvenantis vien iš slidinėtojų žiemą ir turistų vasarą. Ir daug daug sniego. Tiek sniego dar nebuvau per savo gyvenimą matęs. Pusnys vos ne žmogaus ūgios ir įspūdingos sniego kepurės ant stogų.

Slidinėjimo pradinukas. Nuotykiai Livigno

2010-01-25T12:16:00.000+02:00

Mane labai traukia kalnai. Traukia vasarą, traukia ir žiemą. Vasarą aš jai prisilaipiojau jau nemažai. O va žiemą nuvykti ant jų vis nepavykdavo. Vis sakiau sau „šiemet jau tikrai“, bet vis kas nors sutrukdydavo. Na šiemet su Brangiąja buvom jau tvirtai nusprendę – važiuosime tikrai. Ir jau nuo rudens ruošiamės tam. Net buvo pasirinkimo keli variantai. Pasirinkom pirmą kompaniją kuri tvirtai pasiūlė, kad tikrai važiuos, avansas už apartamentus sumokėtas jau spalio mėnesį, teiginį „tikrai važiuosim“ dar labiau sustiprino. Taigi kelionė į Livigno, sausio 8-17 dienos.

Kelionė į ten
Kelionė į ten įsiminė didžiule pūga. Tokia pūga važiuoti dar neteko. Kai prasidėjo už Varšuvos taip beveik iki Miuncheno ir lydėjo. O dar ta atkarpa važiuota naktį. Vidutinis greitis Vokietijos autobane turbūt buvo koks 50-70 km/h. Važiuoji autobanu žiū vienoje pusėje fūra apvirtusi, už kokių 10 km kitoje pusėje fūra griovyje. Staiga tave važiuojantį lenkia fūra, kelias – vienas sniegas. Taip ir nukrinta širdis į kulnus – o jei ir ją sumėtys. Topų topas – griovyje gulintys kelio valytuvas. Bet mus saugojo apvaizda – išaušo ir pūga baigėsi.

Autobusiuko priekis po pūgos. Nuotrauka neperteikia to vaizdo: amt lempų, numerio toks geras piršto storio ledas.

Toliau Austrija, Šveicarija, tunelis (įvažiuojam iškarto, nei eilėje nereikia laukti) ir Livigno. Kalnuose daug šviesų – ruošia trasas mums. Puiku ryt ant slidžių..

Ten
1 diena
Šiandien stosiu ant slidžių pirmą kartą. Kamuoja mintis imti instruktorių, ar bandyti pačiam (su teorija susipažinau). Vienas bendrakeleivis apsiima mus naujokus pamokinti. Ok, sutaupysiu ant instruktorius. Tikina, kad surado puikią trasą naujokams ir mūsų lauks ten. Ką gi, pirmyn į nuomos punktą, įsigyti ski pasą ir į kalnus. O ten keltis tenka aukštai. Keltuvas su gondolomis, paskui dar su kėdutėmis. Viršūnėje jau laukia „instruktorius“. Parodo kelis judesiukus. Pačioje viršūnėje taip lėkšta. Pabandau – gaunasi. Pasileidžiu. Smagu. Smagu kol lėkšta. Trasa pradeda statėti. Štai ir pirmas griuvimas. Vos ne vos atsistoju. Pasileisti jau baisoka. Staiga visos mano tos menkos žinios apie slidinėjimą išgaruoja. Kojos pasidaro kaip medinės. Šiaip ne taip kalno kraštu pačiuožiu iki trasos pabaigos. Tada krentu. Nukritęs apsiverčiu, atsistoju ir vėl kraštu iki kitos pusės trasos pabaigos. Pasileidžiu tiesiai, iškarto greitis, išsigąstu, krentu. Bandau čiuožti atsitūpęs. Vienoje vietoje netenku kantrybės – nusiimu slides ir rėplioju žemyn eite. Vėl bandau čiuožti, vėl nesigauna. Galų gale pradeda matytis trasos pabaiga – kavinė.

Aišku, dabar juokinga, bet nuo šios trasos pirmą dieną lipau keturiomis :)

Net lengviau pasidaro. Ten laukia žinia- vieną iš bendrakeleivių nutrenkė snieglentininkas. Brangioji išlekia su nukentėjusiaja, aš lieku sėdėti kavinėje ir mastyti apie nenusisekusią savo slidininko karjerą. Nusprendžiu, kad slidininko iš manęs nebus ir reikia kapanotis žemyn. Čia jau lengviau – nuo kavinės galiu sėsti į gondolą ir be jokio vargo atsidūrti miestelyje. Važiuoju link ligoninės pasižiūrėti kaip ten mūsiškiams sekasi. Verdiktas ne koks – lūžęs raktikaulis. Ką jau padarysi. Paliekame nelaimėlius ligoninėje tvarkytis reikalų, o patys su brangiąja atgal į trasas. Šykart apsiribojame varlinyku. Brangioji užsimoko pamokinti mane (ji jau beveik asė – vieną kartą slidinėjo jau). Varlyninke mokintis aišku žymiai geriau – bent jau trasos pabaiga matosi. Pradžioje labai sunku atlikti visus reikalingus judesius – tiesiog psichologiškai baisoka pradžioje pasileisti stačiai žemyn. Bet po truputį pradeda gautis. Bet dar žemyn nučiuožti nenugriuvus ar nesustojus dar neišeina. Tai atidedu rytojui.

2 diena
Nuo pat ryto aš su Brangiąja vėl ant varlinyko. Pamokos tęsiasi. Ir šiandien visai gaunasi! Tikslą – nučiuožti visą trasą nenugriuvus ir nesustojus įvykdau jau per antrą čiuožimą. Pagaliau jau net pradedu jaustis šiokį tokį malonumą. Jau ir posūkiai gaunasi ir greičio ne taip bijau. Iki pietų tobulinausi varlinyke, bet ten tampa nuobodoka. Keliamės į priešingą miestelio pusę. Į Motolino kalną. Pasak buvusių – ten lengva, plati ir lėkšta trasa. Iki jos kapanotis tenka ilgai – pradžioje tenka kilti gondolomis, paskui baisiai ilgai tokiu senu senu keltuvu. Atviras plius metalinės kėdės. Užpakalius nušalom konkrečiai. Bet trasa atperka viską. Tokiam čainykui kaip aš geriau turbūt nebūna.

Motolino trasos pati pabaiga

3 diena
Visą dieną duodamės ta Motolino trasa. Statesnių trasų dar prisibijau, plius čia puiku tobulintis. Vis dėlto į dienos pabaigą trasa jau pabosta. Pajuntu, kad galėčiau įveikti ir ką nors stačiau.

4 diena
Nuo pat ryto mes ant tos trasos kur pirmą dieną žemyn lipau keturiomis. Šį kartą lekiu nuo jos pasišvilpaudamas. Pažanga akivaizdi :). Iki pietų ja čiuožinėjam kol kalnus aptraukia rūkas. Beveik nesimato kur čiuožti. Tenka leistis žemiau. Prie miestelio bandome visus varlinykus iš eilės. Pirmieji tikri varlinykai, bet perčiuožus link tolimesnių – varlinykais juos pavadinti jau sunkoka. Kas kad trumpoki, bet statumo pakanka. Bandau net slalomo trasa įveikti. Per dvi vėliavėles apčiuožiu, už trečios vėliavėlės užkliūna slidė ir gerai verčiuosi. Nuo vieno tokio stataus „varlinyko“ bandau čiuožti. Iš karto pagaunu didelį greitį, išsigąstu, smarkiai prisistabdau, tada bandau vėl pasileisti, bet slidės susikryžiuoja ir krentu. Būtų buvęs normalus greitis, slidė būtų staikabinusi ir viskas būtų ok. Dabar gi slidė lieka ant kojos, koja persisuka, pajuntu lyg ir kokį trakšt ir persmelkia didžiulis skausmas. Šiaip ne taip nusileidžiu žemyn. Ten sėdžiu kavinėje ir bijau, kad gali daugiau nebeišeiti slidinėti. Bet pasėdėjus valandą skausmas aprimsta. Pabandau čiuožti – nieko visai gerai. Keliamės vėl į Motolino trasą – ten lengviau. Vakare su Brangiąja vaikščiojam po miestelį. Pėsčiųjų gatvėje paslystu ir abu plojamės ant žemės. Va čia tai skausmas! Ant tos pačios kojos! Akyse visai juoda. Vos parlėplioju iki skibuso. Suprantu, kad slidinėjimas ko gero baigėsi. Gaila, jau tikrai buvau užsikabliavęs. Vienas bendrakeleivis nuramina, duoda kažkokio stebuklingo tepalo ir pažada, kad rytoj tikrai čiuožiu.

5 diena
Atsikėlęs suprantu – koja visai valdoma. Skausmas visai atlėgęs. Tad vėl į kalnus. Ir čiuožti čiuožti čiuožti. Vis dar čiuožinėju mėlynomis trasomis, bet vis knieti pabandyti raudonas. Šiandien tenka dalį trasos įveikti raudona. Nieko įveikiau. Tik darbo žymiai daugiau. Vis dėlto pasileisti pilnai vien raudona trasa dar nedrystu.

6 diena
Čiuožti čiuožti čiuožti.

7 diena
Buvau pasižadėjęs sau, kad šiandien nusileisiu raudona trasa. Deja koja vis dar jaučiasi, tad pažado neįvykdau. Čiuožiant vieną iš paskutiniųjų kartų krentu vėl. Ir vėl ant tos kojos. Slidinėjimas baigiasi tikrai.

Kelionė namo
Buvo žymiai ramesnė nei kelionė į priekį. Be pūgų. Šalia Insbruko sustojam atsikvėpti Swarovski muziejuje (bus atskiras reportažas). Vos įvažiavus į Lietuvą stabdo pasienio kontrolė. Pirma kontrolė visos kelionės metu (net šveicarai nestabdė). Vos pareigūnui pravėrus duri, autobusiuke pasigirsta darnus pasipiktinusių choras: „visą Europą pirmyn atgal apvažiavom, vien tik lietuviai stabdo“. Susinepatogino pareigūnas, net visų dokumentų nepatikrino. O dar ne taip seniai pasienio punkte ausis suglaudę būdavom, visas komandas iš kart vykdydavome. Prie gero greit priprantama :)

P.S. Vis dėlto reikėjo instruktorių imti. Sekantį kartą tikrai užsirašysiu į slidinėjimo mokyklą.
P.P.S. Kojai nieko baisaus nebuvo. Raiščiai patempti. Mėnesį pašlubavau ir praėjo.
P.P.P.S. Slidinėjimas valdo!

Ventės Ragas

2009-10-06T11:46:00.000+03:00

Dar vienas savaitgalinis – rudeninis pakeliavimas po Lietuvą. Šį kartą keliamės į visai kitą Lietuvos pusę. Ventės Ragas.

O ten viskas kaip visada. Švyturys savo vietoje, žmonių į jį prilipę tikrai daug.

Nors laiptai į švyturio viršų pasidengė voratinkliu.

Ruduo. Visur pritempta tinklų. Paukščiams gaudyti.

Vyksta intensyvus paukščių žiedavimas.

Tuo metu kai buvome žiedavo paukščiukus labai panašius į zyles. Sakė kas ten tokie, bet niekaip nepamenu. Jie čia atskrenda žiemoti, o gyvena šiauriau.

Pats žiedavimas vyksta labai paprastai. Iš tinklo saujomis renkami paukščiukai.

Ant kojos uždedamas mažytis ir plonytis žiedas

Jis registruojamas ir vėl pirmyn į laisvę.

Kai kuriems dar tenka laimė (ar nelaimė) pabūti pozuotojais.

Šiaip paukščių ir įvairių aparatų migracija į pietus vyksta pilna tempu. Šąla jau.

Tik vienas gandras, matyt jau tapęs naminiu paukščiu niekur neskuba ir tingiai, nuo stogo, stebi krūvas žioplinėtojų.

Dieveniškių regioninis parkas

2009-09-28T10:44:00.000+03:00

Rudenėja. Bet orai vis dar puikūs. Savaitgaliais namie sėdėti dar nesinori. Tai ir malamės po įvairius Lietuvos kampelius. Šį kartą reportažas iš Dieveniškių regioninio parko, o jei būti tikslesniam, tai iš šio parko Gaujos mokomojo-pažintinio parko.

Šis takas vingiuoja ties to paties pavadinimo upele

Susidaro vaizdas, kad šis takas nėra dažnai lankomas ir ypatingai neprižiūrimas. Dalyje jo įrengtas ir medinis takas neįgaliesiems. Deja, didžioji šio tako dalis vis dėlto jiems neįveikiama.

Kad čia žmogus retas svečias, turbūt rodo tas faktas, kad šalia tako galybė prisirpusių uogų. Labai vilioja spanguolės. Jei gerai įsižiūrėsite, tai tie raudoni taškeliai prisirpusios uogos. Ir tokių krūmų ten galybė.

Neatsispiriam galimybei jų paragauti.

Gausu ir mėlynių. Jų laikas jau praėjęs. Tad stovi sudžiūvę krūmeliai su nenurinktomis uogomis.

Yra ir kitokių, man nepažystamų ir turbūt nevalgomų uogų.

O štai visi rasti grybai šiame take nėra valgomi.

Iš visų faunos atstovų take sutikome tik šį. Nors parko stendas sako, kad čia yra net ir angių.

Visi požymiai sako viena – ruduo.

Šio tako gamta gana savotiška. Visiška laukinė. Ne tai miškas, ne tai pelkė.

Labiausiai šis takas patiko Monmiui. Gavo progą gerai pasilakstyti.

Ir pats Dieveniškių kraštas pasirodė gana įdomus (nežinantiems, tai čia tas apendiksas Lietuvos žemėlapio apačioje). Ypač įdomūs Žižmai. Toks rėžinis kaimas. Tik tie rėžiai labai jau maži. Tai ir susigrūdę namukai, kai kokiam šių laikų Perkūnkiemyje.

Tik, deja, viskas ten nyksta. Pamažu, bet nyksta

Ir šiaip ten reikia būti atsargiam. Vienas žingsnis ne ten ir jūs jau kitoje šalyje.

Jei vyksite ten nepamirškite asmens dokumento.

Rundalės pilis

2009-09-01T10:27:00.000+03:00

Baltiškasis (latviškasis) Versalis ir panašūs epitetai lydi čią pilį. Su Brangiaja atradome ją visai netyčia (nieko anksčiau apie ją nebuvome girdėję). Prieš keletą metų belaukdami Bauskėje kol mums atveš dokumentus, užmatėme nuorodą į ją. Nuvažiavom ir ji mus pakerėjo. O buvo gruodžio vidurys. Įsivaizdavome kaip čia gražu šiltuoju metų laiku. Ir prisižadėjome sau, kad būtinai čia atvažiuosime vasarą. Po keletos metų galų gale nuvažiavome dar kartą.

Jie per tą laiką dar išgražėjo ir dar daugiau atsirestauravo. Tiesa dabar bilietą reikia pirkti ne tik už pasivaikščiojimą po rūmus, bet ir po parką.

Viduje tikrai sumažinta Versalio ar Peterhofo kopija.

Čia hercogienės miegamasis

O parkas vasarą tikrai gražus ir išpuoselėtas. Vaikščiojau ir po Versalio ir po Peterhofo parkus. Rundalei aišku iki jų toli, bet vistiek man Rundalės parkas palieka labai malonų įspūdį. Jau vien dėl to, kad jis nėra labai didelis ir apėjęs jį nė kiek nepavargsti ir įspūdžiai neatbunka

Latviško biznio pavyzdys. Norintiems įsijausti į to meto didikų gyvenimą siūloma rūbų nuoma. Kas keisčiausia panašu, kad biznis klesti.

Šiaurės Lenkija

2009-08-05T17:41:00.000+03:00

Atostogos. Kelios laisvos dienos. Namie trintis nesinori. Aišku reikia pakeliauti. Netoli ir ten kur nebuvę. Pasirinkimas nedidelis. Važiuojam ten kur kažkada planavome. Gdanskas ir tai kas pakeliui link jo.

1. Stanczyki
Pamenu gal prieš kokius 7 metus, kažkur internete perskaičiau lietuvių reportažą iš šios vietos. Tada tai buvo visai laukinė vieta. Reportažas ir nuotraukos iš ten mane sužavėjo. Jau tada sau įsikaliau į galvą, kad reikia ten nuvažiuoti. Nors tai visai netoli Lietuvos iki šios dienos taip ir nenuvažiavau. O metai bėgo… Lietuviai pamėgo šią vietą, o lenkai pajuto pinigėlių skonį (jų verslumas jau nieko nestebina). Dabar gi atvykus į šį kaimėką jau laukia mokamas parkingas, už pasivaikščiojimą apie šiuos tiltus taip pat reikalaujama susimokėti.

O patys tiltai? Na gražūs, tikrai. Bet ar įspūdingi? Nežinau. Panemunės pėsčiųjų tiltas tikrai aukštesnis, tik statytas 50 metų vėliau. O toks Lyduvėnų geležinkelio tiltas per Dubysą turbūt ir įspūdingesnis. Ir lietuviai už juos pinigų nerenka :)

2. Vilko guolis
Visai įdomi vietelė. Ten Hitleris slėpdavosi nuo galimų atakų ir vadovavo mūšiams su rusais. Kompleksas įspūdingas. Bent 5 didžiulių slėptuvių su storomis sienomis, nemažai mažesnių slėptuvių ir krūva įvairios paskirties pastatų.

Stebina tokių statinių mastabiškumas ir beprasmiškumas. Sukišta milijonai pinigų, o kompleksas taip ir nė karto nebuvo bombarduotas. Sakoma, kad čia darbavosi visa krūva sąjungininkų šnipų ir buvo žinomas kiekvienas Hitlerio žingsnis. O pasprogdino kompleksą patys vokiečiai, atsitraukdami. Kiekvienai slėptuvei panaudota buvo 8-10 tonų trotilo. Turėjo būti geras bum. Bet net tokio kiekio beveik neužteko. Slėptuvės apgriuvo, išgriuvo kai kurios pertvaros, bet šiaip dar stovi gi.
Beje čia buvo įvykdytas ir tas grasusis pasikėsinimas į fiurerį, kuris, deja, nepavyko.

Kad nevaikščioti kaip akliems šuniukams, lenkai prileido gidų po šį kompleksą įvairiomis kalbomis. Yra ir lietuvių kalba brošiūra išleista. Jiems papildomas pinigas, na o mums patogumas. Tik kai tekstą lietuviškai rašo lenkas, o ir korektūras lenkai daro tai būna sakinių, kurių prasmės taip ir nepavyksta išsiaiškinti. Bet vistiek pagarba. Na o šitus pagalius jie aiškina taip: „sienos paremtos pagaliais, kad būtų juokingiau“

Tada kai viskas čia veikė, beabejo, taip apžėlę nebuvo. Kad nieko iš oro nesimatytų buvo naudojamas toks maskuojamas tinkas. Visai gudrus dalykas. Čia kažkiek jo matosi nuotraukoje.

3. Malborkas (Marienburgas)
Sekantis objektas jau glaudžiai susijęs ir su Lietuva. Čia gi bazavosi visa kryžiuočių grietinėlė, čia juk kalėjo ir pabėgo Kęstutis. Iš čia juk kryžiuočiai traukė Žalgirio mūšin, kur gėdingai gavo.

Pilis labai didžiulė. Kaip ir Trakų pilis, pilnai atstatyta. Aišku ir čia žavi lenkų verslumas. Jie sugeba, aišku už papildomą mokestį ir privaloma tvarka, įkišti lenkiškai kalbantį gidą, kuris, kai lenkiškai, nekerti visai nereikalingas. Bet prieš vėją nepapūsi. Gerai, tik kad jie vakare pradeda siūlyti 10 zlotų pigesnius bilietus, tai prasitrynę iki nurodytos valandos kokias 20 min, vistiek vidum patekom pigiau :)

Norint patekti į šį bokštą nepigiai kainuojančio bilieto neužtenka, reikia pirkti dar vieną. Bet vakare į jį jau nebeįleidžia (užtat įėjimo bilietas pigesnis :P), tad dilemos ar lipti viršun nekilo.

Po pačią pilį pasivaikščioti visai nieko, tik gaila, kad jokių paaiškinimų kas kur nėra.

4. Sopotas
Lenkiškoji Palanga. Man Sopotas pasirodė visai nieko. Nors čia daug didelių pastatų, jis man net pasirodė netgi jaukesnis už Palangą.
Čia Sopoto įžimybė „kreivasis namas“

Tiltas į jūrą. Ir čia lenkai verčiasi. Norint juo prasivaikščioti reikia mokėti pinigą! Bet negi tokią kelią atvažiavęs nenueisi.

Sopoto pliažas, visai kaip Palangos. Čia dar rytmetys, 10 ryto, tai žmonių nedaug palyginus. Vėliau prisirenka pilna.

Aišku Sopote, kaip ir Palangoje pilna kičinių dalykėlių.

5. Gdanskas
O Gdanskas tai labai mielas ir gražus miestas.

Ir senamiestis įspūdingas. Aišku daug lėmė, kad daugiausia laiko miestas priklausė vokiečiams.

Tik viena bėda. Visas senamiestis tai turgus. Nežinau ar ten vyko kokia mugė, ar tai kasdienybė. Bet 2/3 visų parduodamų daiktų buvo kiniškos plastmasės ir kitas visiškas pigus briedas. Bet užtat žmonių minios. Praeit sunku. Ir tai viduryje darbo dienos!

Bet vistiek Gdanskas paliko tikrai malonų įspūdį.

Ir dar čia plaukioja laivai su lietuviškais pavadinimais.

6. Hel
Kaip juokavom su Ž: „Road to Hell“. Manėm, kad tai bus lenkiškoji Nida. Miestukas tokioje panašioje į Kuršių Nerijoje. Pačiame Nerijos gale. Iki Gdansko 80 km. Važiavom daugiau kaip 2 val. Ir tai dar pakankamai anksti ryte. Gryžtant iš viso buvo kilometriniai kamščiai. Ar verta ten grūstis? Tikrai ne. Visa Nerija, tai ilgas nesibaigiantis kempingas su krūva palapinių viena ant kitos. O pats miestukas toks apgriuvęs, ir šiukšlinas. Aišku ir visos gatvės, tai vienas ilgas nesibaigiantis turgus. Ir mažas uostukas gale miestelio.

Su prabangiu „Riviera“ viešbučiu, iš kurio atsiveria vaizdas į jūrą.

Pastaba. Tai buvo pirmoji kelionė užsienin, kai naudojausi navigatoriumi. Galiu pasakyti viena – super. TomTomas Broniaus balsu puikiai vedžiojo visur, niekur nepaklydom, viską puikiai radom. Ypač pasitarnavo važinėjimui po Gdanską.

The Tall Ships’ Race 2009. Žmonės

2009-08-03T17:40:00.000+03:00

The Tall Ships’ Race 2009. Žmonės

Ne ką mažiau įdomiau už laivus, buvo ir tie kas juose dirba. Labai savotiški žmonės. Daug jaunų (burlaiviai gi daugiausiai yra mokomieji laivai), bet nemažai ir tikrų senų jūros vilkų.

The Tall Ships’ Race 2009. Laivai.

2009-08-03T17:39:00.000+03:00

Savaitgalį teko pabuvoti Klaipėdoje. Visi tie burlaiviai tikrai labai gražu ir gerai. Dėl jų net ir toje „jūros šventėje“ atbūt buvo galima. Gaila tik kad pati įspūdingiausia, turbūt, dalis yra šiandien (burlaivių paradas). Kai man darbe reikia būti.

Laivuose nesigaudau visiškai. Tiesiog jie man labai gražu. Todėl daug nešnekėdamas noriu pasidalinti vaizdais.

Raudonės malūnas

2009-07-27T17:43:00.000+03:00

Vienas objektas iš dviračių žygio, kuris mano nuomones vertas atskiro įrašo.

Raudonės malūnas. Jis yra visai šalia Raudonės pilies. Tikrai pamatysite kairėje keliuko pusėje. Graudžiai dabar atrodo. O dar visai neseniai jis malė grūdus. Uždarytas buvo berods 2002 m. Sako, kad buvo labai populiarus, žmonės susimalti grūdų atvažiuodavo iš vakaro, nutysdavo didžiulės eilės. Bet matyt tuometiniam savininkui pabodo šis biznis. Jis malūną pardavė. Tada jis pradėjo keliauti iš rankų į rankas. Kol pateko dabartiniams savininkams. Šie sumastė palikti malūną kaip pramoginę – edukacinę priemonę bei šalia įrengti konferencijų salę, restoraną, viešbutį. Pradėjo darbus. Deja, pradėjo nesuderinę projekto su paveldosaugininkais. Šie atvažiavo supykę ir uždraudė toliau vykdyti bet kokius darbus. Taip ir stovi jau keletą metų apleistas, plėšiamas, su užkaltais langais. Viduje dar išlikę dauguma mechanizmų. Sako, kad dar galima visa tai atgaivinti. Kol kas. Bet toliau nieko nedarant visa tai sunyks, bus išplėšta.

Ten dar dabar kvepia miltais. Dar nesunku įsivaizduoti miltuotus vyrus tempiančius maišus, mechanizmų triukšmą, kokioje krūvelėje susispietusius ūkininkus, kurie keikia valdžią. Atrodo kad visos šitos mašinos sustojo tik laikinai.

Čia malūnas veikė, berods, nuo 1926 ar tai 1930 m. Tuo metu tai buvo labai modernus malūnas. Maldavo visus kviečius, grikius. Esmė, kad tai buvo vienas iš nedaugelių malūnų kur grūdų nereikėdavo tempti į viršų – juos supildavo į specialią talpyklą ir mechanizmai patys pakeldavo grūdus. Iš pradžių mechanizmus varė garo variklis, paskui buvo sumontuotas dyzelinis, dar vėliau elektrinis. Čia dar veikė spirito varykla, lentpjūvė.

Toliau lai pasakoja vaizdai.

O čia stovėjo specialūs magnetai – jei grūduose būdavo šiukšlių (pvz koks vinukas ar varžtas) magnetas juos pritraukdavo ir taip metaliniai daikteliai nepatekdavo į girnas. Tik reikdavo nepamiršti jų patikrinti.

Beje, malūnas parduodamas. Telefono nr. kabo ant pastato sienas. Sakė, kad prašė 2,5-3 milijono litų. Bet dabar kokį milijoną numestų.

Nacionaliniai kaimo turizmo sodybų ypatumai

2009-07-26T17:42:00.000+03:00

Anksčiau aprašytas dviračių žygis truko 8 dienas. Visos nakvynės buvo vien tik kaimo turizmo sodybose, svečių namuose ir pan. Patyrimų norisi pasidalinti atskiru straipsniu, gal kam privers lankantis tuose kraštuose ir ieškant kur galvą padėti. Aišku reikia neužmiršti, kad mūsų buvo 15, tad ir šios nakvynės vietos skirtos didesniam žmonių skaičiui.

Bendras apibendrinimas. Iš esmės kaimo turizmo sodybos Lietuvoje pritaikytos vienam dalykui – alkoturizmui. Dažnai savęs klausdavau: ar aš čia atostogaučiau ir dažnai atsakymas buvo tvirtas NE. Ką ten veikti? Neįsivaizduoju. O va baliams tokios sodybos pritaikytos idealiai. Didžiulė salė, miegamieji po 8 lovas, apartamentai jaunavedžiams ir pan. Taip pat didžiulė tokių sodybų problema – santechnika. Na niekaip nesuprantu, kaip name kuris yra pritaikytas daugiau kaip 20 žmonių yra vos vienas tualetas ir dušas, su, kaip taisyklė, mažiuku 50 l boileriu. Aišku įrengti dušą ir tualetą kainuoja brangiausiai, ir tai yra neišnaudotas plotas, už kurį neimamas pinigas. Tad ir taupo kiek gali. Na o dabar šiek tiek smulkiau apie pabuvotas vietas:

Sodyba „Pas Venskus“, Liaukiškių kaimas, Beižonių seniūnija, Elektrėnų Savivaldybė
Labai tvarkinga aplinka, šeimininkai iš pažiūros tikrai svetingi. Jų auginami juodieji serbentai labai skanūs. Pati sodyba laukuose, iki ežero daugiau kaip puskilometris, aš net nuėjęs iki jo nebuvau. Bėda su santechnika: namelis skirtas 12 žmonių bet tualetas vos vienas, o ir tas kartu su dušu. Tiek vakare, tiek ryte nutįsdavo gera eilė. Stebino taisyklių kiekis. Gražiai įrėminti A3 popieriaus lapai su sąrašais ko negalima daryti kabo vos ne kiekviename kampe.

Sodyba „Sekionių ranča“, Sekionių kaimas, Kruonio seniūnija, Kaišiadorių raj.
Sodyboje 8-viečiai namukai. Aišku vėl bėda su santechnika, na nors namukas mažesniam žmonių kiekiui, bet duše labai mažas boileris. Jo užtenka vos 2 žmonėms, paskui ilgokai tenka laukti kol vėl įšils vanduo. Šiaip sodyba man visai patiko. Pasirūpinta vaikais: yra žaidimų aikštelė, šalia nemažas aptvaras su stirnomis, elniais ir pan. gyvūnais. Graži gamta: už namelio miškas, priekyje netoliese Nemunas, yra tvenkinių, kuriuose galima maudytis. Maitino tikrai skaniai ir vis klausinėjo ar nieko netrūksta, gal dar ko atnešti. Maloni, svetinga šeimininkė.

Sodyba „Du broliai“, Virbališkių kaimas, Ringaudų seniūnija, Kauno raj.
Sodyba pritaukyta vienam dalykui: vestuvėms ir kitokiems baliams. Tikrai neįsivaizduoju kas galėtų čia atvažiuoti šiaip pailsėti. Sodyba šalia judraus plento, laukuose, aplink nėra gražios gamtos. Pati teritorija gana nemaža ir sutvarkyta, nors labai daug kičo. Užtat pokyliams čia idealu: didžiulės salės (jų neviena), dar pirtis, dar lauko pavėsinė. O jau apartamentai jaunavedžiams! Juos reikia pamatyti (gaila, kad nesusiprotėjau nufotografuoti). Užtat čia visi patogumai kambariuose. Beveik kiekviename kambaryje WC ir dušas. Maitina vidutiniškai ir labai brangiai. Jei dar vakarienei iškeptas kepsnys buvo tikrai neblogas (bet visgi mokėti tokioje vietoje 20 Lt už kepsnį tikrai daug), tai pusryčių porciją sudarė pora keptų kiaušinių. Prėskoki tokie. Ir dar kai tie kiaušiniai kainavo net 12 Lt, pasijutau papusryčiavęs tikrai prabangiame restorane…

Stasio Balsevičiaus kaimo turizmo sodyba, Raudonė, Jurbarko raj.
Dar viena vieta puikiai pritaikyta baliams. Nors šeiminkai tvirtina, kad pas juos lankosi ir daug keliautojų. Pavarčius atsiliepimų knygą tikrai daug užsieniečių palikę palinkėjimų. Iš esmės viskas ten kaip ir gerai. Daug kambarių, jie išmėtyti, dušo (jie keli) ir WC (irgi keli) kaip ir užteko. Labai sužavėjo kambarys su 16 miegamųjų vietų ir tai jei neskaityti koridoriaus, kur irgi nemaža miegamųjų. Bet tai žiūrėjosi visai linksmai ir kaip sakė šeimininkai daugelis pamatę šį kambarį užsimano nakvoti būtent jame.

Šeimininkai labai svetingi ir malonūs. Jų maistas – nuostabus. Dar dabar prisimenu blynelius pusryčiams. Šeimininkas pavedžiojo po Raudonės pilies parką, užvedė į malūną (apie tai manau bus atskiras straipsnis), labai įdomiai pasakojo, daug pripasakojo. Buvo tikrai įdomu.

Svečių namai „Lavriga“, Vilkyškiai, Pagėgių savivaldybė.
Tai jau labiau viešbutis. Yra du korpusai. Vienas senesnis, ten gal kiek pasenę viskas, bet šiaip tvarkinga. Užtat visi patogumai atskiri! Ir naujesni kambariai, ten viskas naujau, bet patogumai koridoriuje. Tiesa, atrodo jų pakankamai. Man šie namai labiausiai patiko dėl maitinimo. Čia buvo tikrai skaniausias maistas. Tiek vakarienei skirta žuvis ir bulvių plokštainis, tiek pusryčiams blyneliai su varške ir bananais, buvo tikrai mmmmm.

Vaidoto Globio sodyba, Antšunijų kaimas, Tauragės raj.
Visai „šviežia“ sodyba. Yra keli namukai, šalia tvenkinys, bet šiaip aplinką reiktų dar pasitvarkyti. Labai dvejopi įspūdžiai. Visų pirma nustebino atvažiavus, kad čia tik dvigulės lovos (ir kaip taisyklė daugiausiai išskleidžiamos sofos), negana to vienai dvigulei lovai buvo skiriama vos vienas apklotas. O juk mūsų būryje nebuvo vien tik poros. Ką dviem vyrams miegoti vienoje lovoje su viena kaldra? Tiesa, pasakius tai, kaldrų buvo prinešta daugiau. Kita problema širšės. Vieno namuko pastogėje jos susisukę lizdą. Šeimininkas tai žino ir perspėja, kad nelaikyti durų atvirų. Bet kas ten ką susaugos, viena ir įgėlė Ž į ranką. Ranka ištino žiauriai, sekančią dieną, net važiuoti dviračiu nebegalėjo. Klausimas. Jei šeimininkas puikiai žino apie tas širšes, kodėl nepasirūpina jų likvidavimu? Na bet bent jau maistas sodyboje buvo neblogas.

Laimutės svečių namai, Žemaičių Naumiestis.
Čia jau toks nemažas viešbutis. Yra visai naujas korpusas, bet jame neteko pabuvoti. Mes gi gyvenome senajame. Čia gi viskas pritaikyti senukų vokiečių turizmui. Kambariai gana erdvūs, atskiri patogumai. Šalia visai neblogai atrodantis tvenkinys su įrengtu paplūdimiu ir maudykle. Maitino visai neblogai. Didžiausia problema, kaip bebūtų keista – šiltas vanduo. Gal, kad šiame korpuse jau nelabai kas gyvena… Nes mes buvome vieninteliai gyventojai, visi turista ir užsienio svečiai bazavosi naujajame. Ar kokia kita priežastis nežinau. Ž dar išsimaudė visai gerai, man gi teko maudytis po šaltu dušu. Kai pasakiau apie tai personalui, susirūpino – oj, turbūt reikia įjungti kitą boilerį. Šiltas vanduo atsirado tik ryte. Visa kita čia buvo visai neblogai.

Ir pabaigai dar noriu vieną paminėti.
Sodyba „Laukysta“, Kaspariškių kaimas, Kaišiadorių raj.
Apie ją nieko papasakoti negaliu. Mūsų maršrutas iš pradžių turėjo būti kitoks ir čia mes turėjome nakvoti pirmą naktį. Buvo užsakytas rastinis namukas. Iki žygio likus mažiau nei savaitei šeimininkai atšaukė rezervacija, nes atsirado kas užsakė visą sodybą ir jie aišku pasileido link ilgesnio lito. O mums sugadinta nuotaika buvo garantuota. Laimė atsirado kiti, kas mus sutiko priimti. Tad būkite atsargūs bendraudami su šiais.

Tūkstantmečio dviračių žygis per Lietuvą. Dienoraštis

2009-07-25T17:28:00.000+03:00

Startas: Vilnius, Katedros a. Finišas: Klaipėda, Teatro a.

Viso nuvažiuota 535 km.

Gryno važiavimo laikas: 34 val 49 min
Daugiausiai per dieną nuvažiuota 86 km.
Važiuota per Vilniaus r., Trakų r., Elektrėnų sav., Kaišiadorių r., Prienų r., Kauno r., Šakių r., Jurbarko r., Pagėgių sav., Tauragės r., Šilalės r., Šilutės r., Klaipėdos r.

Pernai po žygio po Lenkiją, kalbėjomės kur šiemet pasiduoti. Sklandė idėjos apie Čekiją, Gotlando salą ar Latvijos kurią dalį. Bet šiemet švenčiamas tūkstantmetis pakoregavo planus. Tad žygis gavo skambų pavadinimą „Tūkstantmečio žygis per Lietuvą“, o maršrutas grubiai irgi aiškus – reikia pervažiuoti visą Lietuvą. Prologe Medininkai – Vilnius sudalyvauti nepavyko – priešatostoginių darbų krūva. O įspūdžiai apie visa kitą jūsų akims.

1 diena
Vilnius – Lentvaris – Trakai – Semeliškės – Liaukiškės

Startas ryte, Katedros a. Darniai riedame Gedimino pr., Vingio parke. Gera, oras puikus, nors žadama, kad dieną bus labai karšta. Išvažiuojame į Savanorių pr. Jo labai bijau. Bet nieko, visai gerai važiuojasi „A“ juosta. O ir troleibusų nematyt, tad ir jiems nesipainiojam. Net į Savanorių kalną užvažiuoju be jokių didesnių problemų, nors maniau reiks stumtis. Sukam link Lentvario. Kalniukų nemažai, bet riedasi visai smagiai. Lentvaryje grupė išssikiria, dali, tame tarpe ir aš, nepasukame ten kur reikia ir galų gale atsiduriame pagrindiniame Vilniaus – Trakų plente. O eismo intensyvumas! Mašina viena paskui kitą. Gerai, kad dar kelkraštis platus, spraudžiuosi kuo dešiniau. Pradžioje Trakų kamštis, čia ir aplenkiame visus lėkusius. Papietaujame kibinais, maudynės Galvėje ir vėl į kelią! Labai karšta, o ir tas kelias į Semeliškes toks vaizdas, kadpastoviai kyla. Pravažiuojame Akmenos ežerą. O žmonių, žmonių… Kaip kokiam geram roko festivalyje. O juk visi tik maudytis susirinko. Mes važiuojame toliau. Labai karšta. Sukam į šoną, prie ežeriuko. Maudynės. Vėl kelias. Už Semeliškių dar vienas ežeras. Vėl maudynės. Paskutiniai 12 km žvirkelis. Prisimenu kas tai yra, geras lietuviškas žvyrkelis. Atidaužo viską. Skaičiuoju kilometrus iki nakvynės vietos. Kur ji? O priekyje toks kalnas! Uch, gerai, nereikės bent šiandien į jį važiuoti. Sodyba dar prieš jį. Nuovargis tikrai didelis. Jėgų užteko tik dušui ir pavalgyt. Paskui be jokių vakarojimų miegot. Ryt laukia sunki diena.

2 diena
Liaukiškės – Mūro Strėvinykai – Žiežmariai – Kaišiadorys – Žiežmariai – Kruonis – Darsūniškis – Sekionys

Labai bijom vakarykščio žvyrkelio, o jo turėtų būti iš viso apie 20 km. Beveik vieningai nuspręsta bandyti judėti link tikslo miško keliukais. Žemėlapio ir vietinių pagalba gana gerai išvažiuojam. Pakeliui maudynės dar vienam ežeriuke. Iki Mūro Strėvinykų likus apie kilometrą išvažiuojam į žvyrkelį. O tu siaube! Dar tokios tarkos nebuvau matęs. Laimei pačiame miestelyje prasideda asfaltas. Gasdina, kad toks pats žvyrkelis laukia iki pat Žiežmarių. Net 8 km. Bet viskas ne taip baisu. Iš karto už Strėvinykų laukia puikutėlis, šviežutėlis asfaltėlis. Ir eismo nulis. Ir dar kelias visą laiką į nuokalnę! Smagumėlis! Šioje atkarpoje ir pasiekiu savo žygio greičio rekordą – 56 km/h. Žiežmariuose laukia dar vienas ekstrymas – dviratį reikia persivaryti per autostradą Vilnius – Kaunas. Bėgom bėgom, sėkmingai tą padarom. Kaišiadoryse pietūs itališkame restorane. Orų prognozės gąsdina, kad popiet prasidės lietus. Pietaujant dangus ir grasina tuom, bet nulyja vos vos, labai silpnai. Užtat girdisi perkūnas. Po piet dar suvažinėjame 10 km ratuką, idant pažiūrėt vieną namą. Ir tai dar nepaskutinis ratas. Grįžtame atgal į Žiežmarius, tiesa, kitu keliu. Pakyla vėjas. Smarkokas. Ir dar priešakinis. Va kas dviratininkui baisiausia! Rodos stoviu vietoje. Vos paminu 3-4 pavara. Vėl Žiežmariai, sukam link Kruonio. Vėjas dar sustiprėja. Siaubas, kaip sunku! Ženklas „Kruonis – 13 km“. Na kaip nors. Nuvažiavus apie 3 km vėl ženklas „Kruonis – 13 km“. WTF? Norisi trenkti dviratį. Vėjas nesilpnėja. Mini mini, o vaizdas, kad stoviu vietoje. Dar pravažiuojančių gezų gvardija su „golfu“ kažką rėkauja. Duok durniui kelią. Bet kaip sunku minti! Na dar dar. Liko 7 km… 6… 5… Akyse juoda. Galų gale sankryža, iki Kruonio keletas km, bet jau nuokalnė, lengviau. Kruonyje nusprendžiu, kad šiandien užteks. Sėdu į mašiną. Lekiam į nakvynės vietą. Išvažiavus iš Kruonio, suprantu, kad padariau klaidą atsisakęs važiuoti dviračiu. Vėjas nurimo, kelias labai gražus ir visą laiką beveik nuokalnė. Tik juoduojantis dangus baugina. Bet lietaus negauna niekas. Jis prampliumpa, kai paskutinis dviratininkas atvyksta į nakvynės vietą. Vakarieniauti bėgam jau gerai pliaupiant. Bet nieko, svarbu, kad ne kelyje užklupo.

3 diena
Sekionys – valtimi į kitą Nemuno pusę – Pakuonis – Išlaužas – Garliava – Ringaudai

Iš pat ryto svarstomos dvi alternatyvos: važiuoti 25 km ratą, ar bandyti susirasti valtį ir bandyti dviračius persikelti į kitą Nemuno pusę. Dauguma už antrąjį variantą: nevilioja vėl kažkeliolika km važiuoti žvyrkeliu, o paskui dar ir didelio intensyvumo plentu. Paskolinti valtį geranoriškai sutinka sodybos, kur nakvojome, šeimininkai. Pamažu pamažu (valtyje max telpa 2-3 dviračiai ir 2-3 žmonės, iš kurių vienas dar turi grįžti). Bet per 1,5 va;. visą logistikos kompaniją sėkmingai baigiame.

Paskui keletas km visai padoriu žvirkeliu ir mes jau Pakuonyje. Toliau jau asfaltas. Išvažiuojame į plentą Alytus – Prienai – Kaunas. Truputį bijau: kelias siaurokas ir tikrai gana intensyvus. Bet nebuvo taip blogai. Eismas intensyvokas, bet vairuotojai Lietuvoje jau pradėjo pastebėti dviratininkus (na bent jau daugumas vairuotojų). Pietūs Išlauže, įstaigoje keistoku pavadinimu „Gyvukų užeiga“. Ilgakiemyje sukam nuo plento. Vietiniai keliukais labai sėkmingai kertame kampą ir mes jau Juragiuose. Iš ten puikus, pustuštis plentas einantis lygiagrečiai „Via Baltica“. Aplink formuojasi juodi lietaus, atrodo lietaus neišvengsime. Dalis iš anksto velkasi lietpalčius. Praminam juos „lietaus atbaidytojais“. Jie dirbo puikiai, lietaus taip ir nesulaukiame. Įvažiuojame į plentą Kaunas – Šakiai. Juo važiuot vos 3 km, bet sunku. Mašinos viena po kitos. Nieko nuostabaus, po 17 val., daugelis po darbo kažkur važiuoja.

4 diena
Ringaudai – Kačerginė – Zapyškis – Pavilkijys – (keltas per Nemuną) – Vilkija – Seredžius – Veliuona – Raudonė

Ryte, kad nevažiuoti tuo baisuoju plentu sukam į Kačerginę. Fainas, kurortinis miestelis. Tačiau vistiek tenka išvažiuoti į tą plentą. Gerai, kad šį kartą eismas visai neitensyvus. Užsukam prie Zapyškio bažnytėlės nusifotografuoti, paskui dar truputį tuo plentu ir sukam link Kriukų.

O ten tai smagumas. Platus plentas su beveik nuliu judėjimo. Ir vėjas nepučia, tad tikras smagumėlis. Nė nepajutau kaip atmyniau iki kelto. Čia irgi gera atrakcija. Maža Lietuvoje tokių vietų.

Persikėlus į kitą pusę užkliumpa liūtis, bet radom kur pasislėpti, o ir tetruko ji kokias 5 min.

Už Vilkijos speciali, atitverta nuo kelio atkarpa dviračiams. Vienas malonumas tokia važiuoti. Tik trunka ji vos 5 km. Bet ir šiuo plentu važiuoti visai gerai. Pakyla vėjas. Ir vėl priešpriešinis. Minti darosi sunkiau. Seredžius. Lydinti mašina prisipildo pavargusių. Sau, mintyse, pasisakau, turiu ištverti. Važiuojam toliau. Vėjo šuorai veidan bloškia dukles ir smėlio smiltis. Badosi. Važiuoju toliau. Minti sunku. Veliuona. Stojam pietaut. Pasiilsiu. Paskutinis 10 km. Pagaliau Raudonė. Tik dviratį kalnan reikia užsistūmti. Nakvynės šeimininkai svetingi: skaniai pamaitina, pavedžioja apie Raudonės pilį, po malūną. Daug pasakoja. Labai įdomu, ačiū jiems.

5 diena
Raudonė – Jurbarkas – Smalininkai – Viešvilė – Vilkyškiai

Vėjas atrodo nenurimęs. Ką bedarysi. Važiuojam vistiek. Nuo Raudonės dviračių takas, bet jis sukasi nuo plento į kalną. Bandom važiuoti. Užkilęs vingiuoja šlaito viršumi. Keletas km žvyrkelio, bet nebaisaus. Vėliau grynas, tikras, asfaltuotas dviračių takas. Ir vaizdai gražūs. Leidžiamės link plento. Deja, nuo kalno važiuoti neišeina, reikia varytis: padaryti laipteliai ir takelis-lovys dviračiui varytis. Vėliau atkarpos arba plentu, arba, trumpos, dviračių taku. Viena tesiasi vos kelis šimtus metru, užtat pilna stiklų pridaužytų. Čia Ž praduria padangą, tenka stoti, keisti. Kiti spėja sulakstyti iki Panemunės pilies. Nuo Skirsnemunės vėl prasideda dviračių takas, jis suka nuo plento, palei pat Nemuną. Vėjas aprimęs, minti labai smagu. Pietūs Jurbarke, toliau į kelią. Už Jurbarko kelias sukasi tolėliau Nemuno, tad ir vėjo beveik nebesijaučia. Užsukam į Smalininkus. Kai kas aplanko vandens matavimo stotį, aš tingiu. Už Smalininkų labai smagus kelelis alėja iki plento. Toliau nuobodokas minimas plentu: kelias tiesus kaip styga, nieko įdomaus, visą laiką pamiškė. Viešvilė. Stojam prie parduotuvės, keli išsimaudo miestelio paplūdimyje. Važiuojam toliau. Iki Vilkyškių nė nepajuntu kaip atvažiuoju, rodos įgavau antrą kvėpavimą.

6 diena
Vilkyškiai – Bitėnai – Rambyno kalnas – Vilkyškiai – Tauragė

Šiandien nedaug km, tai truputį kultūrinamės. Užsukam į M. Jankaus muziejų, pabūname ant Rambyno kalno.

Bandome ieškoti takelių link Tauragės plento. Žemėlapyje susiradę bandom važiuoti. Deja, užtikti vietiniai, patikina, kad tuo keliukiu niekas nebevažinėja jau senai ir jis visas užžėlęs. Tenka suktis atgal. Kiek pasvarstę sukam atgal į Vilkyškius ir bandom iš jo pasiekti Tauragės plentą. O ten žvyrkelis. Baisus. Vietomis tarka žiauri, vietomis klampus smėlis. Ir taip 12 km. Atvargstame juodai. Užtat pasiekę plentą lekiame kaip pašėlę. Net Lauksargiuose nestojame, nors senokai nusistovėjo tradicija kiekviename miestelyje sustoti ir aplankyti vietos parduotuvę. Labai greitai pasiekiame ir Tauragę. Čia prie užtvankos stojame pietaut. Po pietų kiekvienas kas kaip pasiekiame nakvynės vietą. Čia vakare širšė įgelia Ž į ranką. Ranka ištinsta baisiai. Jau kyla mintis važiuot į ligoninę. Strioko daug buvo

7 diena
Tauragė – Pagramantis – Šilalė – Pajūris – Žemaičių Naumiestis

Ryte Ž ranka vis dar baisiai ištinus. Šiandien ji dviračiu nevažiuos, sėdasi mašinon. Na o mes miname toliau. Už Pagramančio prasideda lietus. Pirmas rimtas šioje kelionėje. Gelbsti lietpalčiai. Lyja iki pat Šilalės. Vos įvažiavus į ją nustoja. Ieškome kavinės užkąsti, kad būtų lauke (dviračius juk reikia saugoti), nerandame. Užkandžiaujame už Šilalės esančioje degalinėje. Važiuojame toliau. Oras visai pasitaiso. Ir nekaršta, tad minti visai malonu. Tik karts nuo karto kylantys vėjo šuorai trukdo. Dar užkandame ir Pajūryje. Lekiam toliau. Užpakalio skausmas lydėjęs nuo beveik pirmos dienos atbunka. Adaptuojasi – pamaniau, gaila, tik kad tai įvyko priešpaskutinę dieną. Tenka pervažiuoti visą Žemaičių Naumiestį iki nakvynės vietos. Ech, nemaža šiandien kilometrų. Bet važiavosi tikrai gerai.

8 diena
Žemaičių Naumiestis – Švėkšna – Saugos – Lankupiai – Priekulė – Klaipėda

Ž jau mina kartu, ranka atlėgo. Nesunkiai nuriedame iki Švėkšnos. Čia keičiame numatytą maršrutą, išsigąstame keliolika km žvyrkelio ir vietoje Agluonėnų sukame link Saugų. Čia asfaltas ir eismo nulis. Smagu. Saugose stojame degalinėje ledų. Čia pat bendrakeleivei nuleidžia padangą. Keitimas užtrunka. Žygio vadas turi tam tikru laiku pasiekti Klaipėdą, tad išlekia. O mes neskubame niekur. Nuspręsta, kad Šilutės – Klaipėdos plentas per daug judrus ir per daug siauras. Link Priekulės žadam važiuoti keliukais, o paskui jau „Eurovelo“ trasa. Aišku tie keliukai tai žvyrkelis. Bjaurokas. Gerai, tik kad kokie 7 km, paskui asfaltas. Būtų gerai, jei ne tas vėjas. Bet galų gale Priekulė. Čia pietaujam. Bandom važiuoti „Eurovelu“. Šis keliukais veda link Minijos. Man visai patiko, nors Ž atrodo lyg ir skundėsi. Paskui Šernai, Lybartai ir jau Klaipėda. Pačioje Klaipėdoje visai patiko dviračių takų gausa. Beveik vien jais pasiekiame centrą. Tiesiai kartais takas nei iš šio nei iš to dingsta, bet žiū vėl ne už ilgo atsiranda. Finišas buvo numatytas Teatro a. Ten, kaip ir visur Klaipėdos centre šurmuliuoja „Europiada“. O ir žygeiviai kas kur išsibarstė. Vieni jau finišavo prieš kokias 3 valandas. Tad darnaus finišo ir atsisveikinimo su žygio dalyviai nebuvo. Gaila. Užtat mes iš numatytų 56 km prisukome 86 km. Vis iš tos žvyrkelių baimės :)

Dar keletas sakinių.
Čia kai kas teiravosi kaip vyksta toks žygis tai paaiškinsiu truputį. Važiavo mūsų 15, nakvojome kaimo turizmo sodybose. Po visos dienos minimo, norisi komforto, nors aš neatsisakyčiau ir nakvynių palapinėse. Visos nakvynės būna rezervuotos iš anksto, maršrutas irgi planuojamas anksti. Čia tuo užsiima žygio idėjinis vadas ir organizatorius Arnas. Visi dalyvių daiktai pervežami lydinčiu automobiliu, dviračiais vežamės ne daug daiktų. Automobilį pervaro vienas iš žygeivių, pasiskyrstę dienas. Šiemet prieš pat žygį vienam iš dalyvių lūžo kojos pirštas, tad šis visas dienas ir vairavo. O šiaip būtų kiekvienam tekę kažkurią dieną pavairuoti. Nors mūsų 15, mes krūvoje nevažiuojame, tai ir gana pavojinga plente (didesnę grupę sunkiau juk aplenkti), o be to kiekvienas turi skirtingų pomėgių. Vieni mėgsta miško keliukus ir šunkelius, kiti mėgsta plentą. Vieni važiuoja greitai, kiti lėčiau. Būna numatomi susitikimo punktai (dažniausiai tai būna kokio kaimo ar miestelio parduotuvė) ir važiuojam kas sau grupelėmis. Pernai daugiau važinėjau su miškininkais, šiemet beveik vien tik su plentininkais.
Kur važiuosim kitais metais? Neturiu supratimo. Ar važiuosiu kitais metais? Būtinai!

Valdovų rūmai

2009-07-16T17:27:00.000+03:00

Teko pabūvoti beveik pastatytuose Valdovų rūmuose. Prieš šią ekskursiją požiūris į šį statinį pas mane buvo gana skeptiškas. Galiu pasakyti, kad apsilankius ten, požiūris gan kordinaliai pasikeitė. Statytojai neakcentuoja, kad ten viskas autentiška. Aišku, kad ne. Bet kiek įmanoma jie stengėsi atkurti kuo tiksliau. Na bet tegul pasakoja vaizdai:

Pagrindinis įėjimas

Vidinis kiemelis

Turbūt įdomiausia dalis yra pietinio korpuso rūsyje. Ten yra atkasti senųjų rūmų pamatų ir mūrų liekanos. Kaip pasakojo, ši dalis ir papasakojo daugiausiai kaip ten viskas buvo. Statytojai gavo užduotį išsaugoti visa tai. Teko kalti polinius pamatus. Dabar, pasak statytojų, Valdovų rūmai kiek stiebiasi į viršų, tiek leidžiasi ir žemyn. Čia dirvožemis gana sudėtingas – durpynai ir vanduo, tad polius teko kalti labai giliai.

Štai ant šitų polių dešinėje ir stovi visas Valdovų rūmų pietinis korpusas.

Prie viso šito vis dar darbuojasi archeologai arba konservuotojai

Pietinio korpuso galerija

Statytojai nesiekė žūt būt imituoti senovės. Pastate pilna šiuolaikinės komunikacijos dalykų. Ir liftų ne vienas yra

Aišku viduje ten dar dirbti ir dirbti. Iš to kas jau yra, labai gražiai atrodo krosnys. Visi kokliai yra gaminti rankiniu būdu. Tai labai sudėtingas procesas. Lietuviai šiuos koklius gamino metus, kaip gyrėsi užsieniečiai stebisi, kad taip greitai pagamino.

Skliautinės lubos

Mažoji audiencijos salė. Lubos atrodo labai gražiai, bet čia jos dar nebaigtos. Jos bus dar dažomos, auksuojamos. Aplink jas eina juosta, ant jos pavaizduoti LDK kraštų herbai. Ant sienos čia kabės gobelenai, kurios dar audžia.

O čia didžioji salė. Ji tarnaus kaip audiencijų, priėmimų salė. Taip pat čia vyks konferencijos, koncertai. Sakė jau turi daug užsakymų, ypač 2013 m., kai Lietuva pirmininkaus ES. Jei mažojoje salėje vaizduojami LDK herbai, tai čia planuojama dėti dabartinius Lietuvos miestų herbus.

Montuojant lubas kažkas, turbūt, pamiršo instrukciją

Čia galima pamatyti kaip ir ant ko montuojamos tokios lubos

Šiai tokios lubos yra beveik kiekvienoje salėje. Skiriasi tik raštais ir forma

Pro langus mums atsiveria įprasti objektai, neįprastais rakursais. Kai Valdovų rūmai atsidarys pilnai turbūt tų vaizdų nematysim, planuojama langus uždengti vitražais

Į Karalienės Bonos bokštą patekti dar negalima, bet ten bus savotiška apžvalgos aikštelė

Šiaip statybos vyksta dar pilnu tempu

Viską užbaigti planuojama po 2 metų.

Dviračiu po Gražutės regioninį parką

2009-07-08T17:22:00.000+03:00

Jau kitą savaitę manęs laukia „Tūkstantmečio dviračių žygis per Lietuvą“. Nors ir krūvis laukia nemenkas, bet ruoštis jam va visai nesiruošiu. Ar tai laiko stoka, ar tinginukas… Todėl, kai pažystami savaitgalį pasiūlė pravažiuoti Gražutės trasa, su Ž sutikome ilgai negalvojant. Važiavome didžiuoju žiedu, jo ilgis 45 km. Jausmai dvejopi. Pavargau tai nežmoniškai, gamta nuostabi, beveik visa trasa eina mišku, paežerėmis. Labai gražu, nemažai vietų nusimaudyti. Bet… Visų pirma važiavome plentiniais dviračiais. Ir klimpome dažnai. Keliukai gana smėlėti – klimpstam, o ir kalnų kalnelių nemažai. Žodžiu nemažai teko ir vestis dviračius. Atskiro paminėjimo nusipelnė ir trasos žymėjimas. Žymų yra nemažai, bet jos tokios savotiškos… Kaip juokavo bendrakeleiviai, matosi, kad statė architektai, o ne dviratininkai. Prie dažnos sankryžos stodavome diskutuoti kur vis dėlto reiktų sukti, nes nuorodos na tokios ne visai aiškios. Pora kartų pralėkėm posūkį, gerai, kad kompanijoje buvo labai gerai skaitantys žemėlapius. Bet nepaisant visko šiai trasai dedu didelį pliusą.

Etnokosmologijos muziejus

2009-07-03T17:25:00.000+03:00

Toks keistas pastatas, nuostabioje Lietuvos vietoje. Ir nors norint į jį patekti reikia registruotis iš anksto ir registruojamos tik grupės, verta ten užsukt ir be registracijos. Ypač savaitgalį. Tikriausiai bus užsiregistravusi kokia grupė ir jus prijungs prie jų. O ten dirba nepataisomi romantikai, turbūt.

Gruzija. Reziumė

2009-06-11T17:19:00.000+03:00

tai ir baigėsi mano Gruzijos dienoraštis. Galėjo pasirodyti, kad mano požiūris į šitą šalį gana skeptiškas, bet taip tikrai nėra. Pabuvojęs joje aš likau sužavėtas Gruzija ir jos žmonėmis. Jei kelionės pradžioje buvo šioks toks kultūrinis šokas, tai kelionės viduryje aš jau nervavausi, kad, nors ir Gruzija nedidelė valstybė, bet pamatyti visko ką suplanavęs neišeis. Į kelionės pabaigą aš jau nesijaudinau, tvirtai žinau – aš čia būtinai sugrįšiu. Liko neaplankyta Svanetija, Kachetijoje normaliai nepabuvau, Kazbegi, manau reiktų skirti daugiau, nei vieną dieną ir būtent ten pabandyti palaipioti.
Šiaip Gruzija yra neatrastas lobis turizmui. Jie turi viską – jūra, kalnai, ne vieną 1000 metų skaičiuojančią istoriją. Ir turistų visai neišlepinta. Čia dažnai tave užkalbins, pasidomės kaip sekasi, pakvies pasivaišinti. Ir tai bus daroma ne dėl noro pasipelnyti, o tikrai nuoširdžiai. Jau ko ko, bet svetingumo gruzinams tikrai užtenka. Būtinai paklaus iš kur. Visi Lietuvą puikiai žino, dažnas sovietmečiu bus čia lankęsis, na arba bent bus tarnavęs armijoje su kokiu lietuviu, kurį būtinai paminės geru žodžiu. Myli gruzinai lietuvius.
Maistas. Jis Gruzijoje nuostabus. Jei važiuodamas ten maniau, kad jų patiekalas nr 1 yra šašlykas, tai dabar galiu konstatuoti, kad taip nėra. Jų virtuvė skani ir gana įvairi. Patiko chinkali (tokie dideli koldūnai“, chačiapuriai (tokie pyragao su sūriu, Ž juos kepa jau ir Lietuvoje), baklažanai su riešutais. Aišku daržovės. Po Gruzijos kurį laiką negalėjau valgyti čia pomidorų. Na visiškai beskoniai jie čia. O ten saldūs, mėsingi. Na ir duona, ta gruziniška duona. Pamėgom ir gruziniškus limonadus :) Tarchuną ir diušė. Tas tikras skonis iš vaikystės, neatskiesta jokia chemija :). Vynas ten liejasi visur ir visada. Jei ąsotis vyno retorane tekainuoja kelis larius, ką ir bekalbėti. Stiprių gėrimų labai nemėgstu, bet Gruzijoje gerta čača (vynuogių naminė degtinė) ėjo visai gerai. Alus ten nėra populiarus, yra dvi alaus daryklos, bet kažko ypatingo iš to gėrimo Gruzijoje neaptikau.
Transportas. Po visą Gruziją patogu važinėti maršrutkomis. Jos kursuoja faktiškai po visą Gruziją. Ir visai patogu. Vos atvykęs į kokį miestą, pasidomi savo dar sekančio taško grafiku ir ramu. Žinai, kad tikrai išvažiuosi. Labai pigus taksi. Tbilisyje faktiškai ir važinėjome tik metro arba taksi. Visuomeniniame transporte maršrutai rašomi tik gruziniškais rašmenimis, todėl susigaudyti sunku. Taksi nebūna jokių skaitiklių – susistabdai ir deriesi dėl kainos. Čia nepralenkiama buvo Rasa, už 2-3 larius (3-4,5 Lt) mes nuvažiuodavome kur reikia. Taksi samdėmės ir važiuodami į kai kuriuos objektus: iš Tbilisio į Kazbegį (sumokėjom 120 larių) ir iš Alkatschikės į Vardzia (50 larių). Pirmu atveju norėjosi laisvės ir galėjimo sustoti kur norime (maršrutkė Tbilisi – Kazbegi tikrai važinėja), antru tiesiog Vardzia įsikurusi labai atokioje vietoje ir ten maršrutka važiuoja vos kartą per dieną.
Nakvynė. Fainiausia Gruzijoje apsistoti pas žmones. Jie priima labai nuoširdžiai plius tai puiki proga pabendrauti. Kontaktų galima rasti internete, be to puikiai pasitarnauja „Lonely Planet“ gidas, jo rekomendacijomis tikrai galima 100 proc. pasitikėti. Mokėjom nuo 10 larių Batumyje (vien tik lova) iki 30 larių Sighnaghyje (bet už tai gavom visą balių vakare, su sočia vakariene, vynu, čača ir tostais bei pusryčius) žmogui. Viešbučiai irgi gana nebrangūs. Dvivietis liukso kambarys Boržomyje mums kainavo 100 larių. Nakvynė Tbilisyje yra ženkliai brangesnė, bet mus priėmė Rasa. Ačiū jai.
Ir dar. Jų liaudies muzika ir šokiai tiesiog nuostabūs. Kai 4 vyrų grupė be jokių instrumentų restorane uždainuoja tai šiurpuliukai pradeda bėgioti. Kokie balsai! Ir šokiai. Scenoje jie skraido! Vakarojome viename restorane Tbilisyje, užgrojo gyva liaudies muzika. Prie gretimo staliuko kažką šventė grupelė merginų. Dvi atsistojo ir ėmė šokti. Kokie judesiai, kokia gracija! Svarstėm ar ten šokėjos ar šiaip įgimtas talentas. Nusprendėm, kad ne šokėjos taip šokti negali :). Jų šokis buvo visos salės palydėtos ovacijomis. Pabaigai vieno žymiausių gruzinų ansamblio „Sukhishvili“ pasirodymo fragmentai. Pamatyti tikrai verta!

Gruzijos dienoraštis. 8 dalis

2009-06-10T17:17:00.000+03:00

Šioje dalyje mes lankysimės Sighnaghyje. Tai miestelis Kachetijos slėnyje. Kachteija garsėja savo vynuogynais ir vynais. Būtent čia gaminami garsiausi gruziniški vynai. Visai Kachetijai laiko daug neturėjome, todėl lankėmės tik viename miestelyje. Kodėl būtent Sighnaghyje? Todėl, kad jis labai savotiškas. Tai labai senas miestelis, kuris, kaip sako, labai patinka prezidentui Saakašviliui. Ir prieš kelis metus nusprendė jis tą miestuką atnaujinti. Darbo ėmėsi iš peties – vasario mėnesį prasidėjo darbai, o tikslas viska užbaigti iki lapkričio. Tada vyko vyno šventė ir joje dalyvavo pats prezidentas bei kitų šalių vadovai. Gavosi labai savotiškas rezultatas. Tai tikrai labai jaukus miestukas, turintis labai gražių gatvelių. Bet kartu čia labai daug ir kičo – plastikinių gėlių vazonuose ir pan.

Pats miestelis įsikūręs ant kalvos. Ir dar prieš atvažiuojant ima rodytis, kad tu ne Gruzijoje, o kažkur Italijoje

Gatvelės tame miestelyje, bent jau man, pasirodė labai jaukios

Jame daug gražių ir keistų skulptūrų

Miestelis garsėja Pirosmani muziejumi. Buvo jame. Kaip tik po keletos dienų tame muziejuje turėjo atidaryti Picaso parodą, tad didžioji dauguma muziejaus salių uždaryta, tiksliau atidaryti tik viena. Tai jiems nesutrugdė nuplėšti nuo mūsų po 3 larius. Teko pasitenkinti skulptūra, padaryta pagal jo paveikslą.

Ir pasigrožėti viešbučiu, pavadintu „Pirosmani Hotel“

Visas miestelis apjuostas ginybine siena, per kurią galima pasivaikščioti.

O šiukšles čia išvežioja šiukšliavežė papuošta Stalino galva

Keli kilometrai nuo miestelio, įsikūręs moterų vienuolynas. Žymus tuo, kad čia palaidota šventoji Nino, viena svarbiausių personų Gruzijoje, atvedusi tautą į krikčionybę. Jos kapas šioje bažnytėlėje

Kartą Gruziją aplankė toks amerikiečių dailininkas John’as. Čia jis įsimylėjo gruzinę ir pasiliko gyventi. Apsigyveno Sighnaghyje ir toliau sau kūrė. Bet pamatyt pragyventi iš kūrybos nelabai sekėsi (nekoks jis dailininkas, matėm jo paveikslus Pirosmani muziejuje), tad nusprendė užsiimti ir vyndaryste. Nesu gėrimų ekspertas, bet jo čača ir vynus vietiniai giria. Net policinkas užkalbinęs mus gatvėje nutempė pas Johną. Čia ir užsipirkom lauktuvių į Lietuvą. Na o jo vyno rusiai labai tvarkingi, gražūs. Ir tas rūgštelėjęs kvapas man labai patiko.

Vaikštinėjome su Ž po miestelį visą dieną. Iš pradžių jis nepatiko – „netikra, negruziniška, kičas ir t.t.“. Vėliau vis dėlto nusprendėm, kad čia tikrai jauku. Paskui pamatėme jį – mūsų svajonių namą. Namą kuriame galėtumėm gyventi, pasenti ir būti laimingiems. Štai jis

Pats namas nuostabus. Bet dar nuostebesnis vaizdas pro jį. Visas slėnis kaip ant delno.

Entuziazmą kiek prislopino kita namo pusė. Taip taip dauguma tų namų Sighnaghyje yra sutvarkytas tik fasadas, antra, kiemo pusė dažnai būna tokia.

Dar iš keistenybių. Šio sandėliuko sienos išmūrytos iš čerpių, uždengta šiferiu.

Nakvojome pas nuostabius žmones, jei kas važiuos čia būtinai apsistokite pas juos. Kontaktus duosiu. Pro miegamajo langus matėm ne ką prastesnį vaizdą, nei pro mūsų svajonių namo langus

Gerai įsižiūrėjus matyti snieguotos viršūnės. iki jų, pagal žemėlapį kokie 80-100 km.

Į nakvynės kainą įeina ir vakarienė. Vakarieniauti pakvietė 20 val. Prie stalo užsisėdėjome iki vidurnakčio ir tai patys pakilome, nes pavargę buvom. Patekom į tikrą balių su vaišėmis, vynais, čačomis ir tostais. Ech tie gruziniški tostai ir vaišingumas. Tai nenusakoma, reikia pačiam patirti. Prie stalo sėdėjome mes, šeimininkas su žmona, porelė iš Izraelio, kaimynas, pusbrolis ir dar kažkas. Kompanija puiki. Kaimyno mama, kaip paaiškėjo kepa duoną. Mes išreiškėme susižavėjimą gruziniška duona. Ji tikrai labai labai nuostabi. Šis pakvietė mus 5 ryto pasižiūrėti visą kepimo procesą. Netingėjome atsikelti (ačiū šeimininkui, kad prižadino) ir susipažinome su visu kepimo procesu.

Duona kepama tokiuose moliniuose kubiluose. Toks kubilas tarnauja 2-3 metus. Laikui bėgant jis suskilinėja ir yra keičiamas. Vidun pridedama žarijų.

Tešla daroma iš miltų, vandens ir mielių. Paprasta kaip 3 kapeikos.

Tada ją lipina ant įkaitusio kubilo sienelių

Taip sulipina iki pat apačios

Kvapas kepyklėlėje nuostabus. O ką tik iškeptos duonos skonis pasakiškas. Ech….

Va kiek duonelės prikepėm

Gruzijos dienoraštis. 7 dalis

2009-06-09T17:16:00.000+03:00

Šį kartą vykstame į Kazbegį (dabar vadinama Stepansminda). Man tai buvo pati įspūdingiausia kelionės dalis. Važiuojame gruzinų karo keliu. Kelias pastatytas 19 a. pradžioje iš karto tapo apipyntas tam tikra aura. Jį apdainavo ir keli žinomi rusų poetai, na ir mūsiškis Vienuolis liko sužavėtas tų vietų. Galų gale ir mano tėvas, keliavęs po Gruziją prieš maždaug 30 metų, šiandien labiausiai ir pamena kelionę gruzinų karo keliu. Iš esmės tai kelias Tbilisi – Kazbegi. Kazbegi mažas miestelis, norint jį pasiekti reikia kirsti Kaukazo kalnus. Kryžiaus perėjoje (2395 m virš jūros lygio) praktiškai visada būna sniego. Šį kartą renkamės ne visuomeninį transportą, nors maršrutka Tbilisi – Kazbegi tikrai yra, bet samdomės vairuotoją. Vien dėl galimybės sustoti ten kur norim. Manau neprašovėm. Kelionė mums kainavo 120 larių (~180 Lt), vairuotojas Davidas pasirodė labai šnekus, nors visomis jo kalbomis sunku buvo patikėti.

Važiuojant mus laiks nuo laiko pristabdydavo avių bandos. Kalnuose dabar ankstyvas pavasaris. Visos avys žiemoje apačioje, slėniuose, o vasarai genamos link Kazbegio į kalnus. Piemenys su jomis praleis visą vasarą kalnuose ir žiemą vėl varys atgal.

Prasideda perėja. Smagus serpantinas. Čia dar tik pradžia.

Vėliau prasideda sniegas. Keista su basutėmis stovėti ant sniego.

Mūsų vairuotojas Davidas. Plepys. Vieni iš pirmųjų jo žodžių buvo „tu matei kokie pas mane numeriai? MIH tai sūnaus vardas Mihail, o ketvertai laimę neša. 2000 larių kainavo“, išdidžiai sakė jis. Norėjau pasakyti, tai numeriai daugiau nei mašina kainavo, bet patylėjau. :)

Perėja kylant vis aukščiau oras vis bjuro. Spėju, vaizdai čia išviso turėjo būti fantastiški. Deja mums kliuvo rūkas.

Aukščiausia perėjos vieta. Toliau jau žemyn.

Aukštai, perėjoje sutinkame dar vieną, eilinę, genamą avių bandą.

Paprastai be piemenų bandas dar lydi kokie 6-8 šunys. Dideli, murzini. Iš šono atrodo viskam abejingi. Bet, kaip mums aiškino, tai tik pirminis įspūdis. Jie tikri aviganiai ir saugo avis. Jei kokia avis atsiliktų, tuoj prie jos prisistatytų šuo ir saugotų ją, kol vėl pasivytų bandą.

Čia šiaip gražus vaizdelis

Galų gale nusileidžiam kiton pusėn kalnų. Čia ankstyvas pavasaris

Šalia Kazbegio, aukštai kalnuose, Kazbegi kalno papėdėje yra Šv. Trejybės bažnytėlė ir vienuolynas. Ji, kaip supratau, labai svarbi gruzinams. Karo metais čia sunešdavo visas brangenybes ir relikvijas. Nes ji pasiekiama labai sunkiai. Sovietmečiu kik jos buvo nutiestas lyno kelias. Dabar jo nebėra, vairuotojas Davidas pasakojo, kad kabina su 6 žmonėmis nukrito į tarpeklį, kelionių gidas aiškina, kad tą kelią išardė vietiniai 1990 m. neapsikentę, anot jų, šventos vietos išniekinimu. Žodžiu lyno keliu ten nenuvyksi. Gidas rašo, kad per 2-3 val. įmanoma iki jos užlipti. Mes taip ir planavome. Bet vos atvykus į Kazbegi, supratome kad to padaryti neišeis, viskas pažliugę, lyja. Nei apranga, nei apavas mūsų visiškai nepritaikyti tokiam ėjimui.

Čia išgelbėjo vietiniai, už tam tikrą sumą, pasisiūlę užvežti mus iki bažnyčios su „Niva“.

„Kelias“ buvo labai smagus. Kratėmės, šokinėjome ir kilome vis aukštyn ir aukštyn. Lietus pamažu virto sniegu, šalta. Čia jau atvažiavome iki vietos.

Bažnytėlė labai maža, bet graži. Ir čia dar gyvena keli vienuoliai.

Jei ne sniegas ir rūkas, spėju atsivertų tikrai fantastiški vaizdai.

Pūga vis stiprėjo, nesimatė beveik nieko.

Vos nsuleidus oras šiek tiek pragiedrėjo. Spėjom pamatyti kalnų grožį.

Kazbegyje Davidas mus vaišina chinkaliais (patys skaniausi Gruzijoje, kiek valgėm) ir čača (vietiniu vynuogių samagonu). Mudu su Ž labai nemėgstam stiprių gėrimų, bet suprantam, jei mes negersim, vairuotojas išgers. O mums dar per kalnus atgal važiuoti. Tai gėrėm. Bet vistiek jam beveik pusę butelio teko. Atgal važiuojant jis beveik neušsičiaupė.
Važiuojant per kryžiau perėją pastebėjome ne vieną tunelį, nors šalia yra ir kelias. Davidas sakė, kad tie tuneliai naudojami tik žiemą, kai visiškai užsninga. Kodėl jais nesinaudoja vasarą, o važiuoja keliuku esančiu šalia jis nesugebėjo paaiškinti. Vienu iš jų jis maloningai pasisiūlė pravežti.

Grįžtame atgal

Čia susilieja dvi upės, tekančios nuo skirtingų kalnų. Vienos vanduo baltas, kitos juodas. Puikiai matosi kur kurios upės vanduo.

Aišku tas avis kurias lenkėm važiuodami į priekį, vėl reikėjo apvažiuoti.

Dar Davidas užvežė į Ananuri vienuolyną. Už jo matosi HES. Ten buvo užtvindytas vienas kaimas, sako dabar, kai vanduo saugykloje nusenka matosi stogai.

Šalia vienuolyno, kaip ir daug kur Gruzijoje, visai laisvai ganosi karvės.

2 dalyje pasakojau apie Mtschetą ir vienuolyną esantį ant kalno. Davidas sužinojęs, kad mes nebuvome jame, pats pasisiūlė užvežti. Ten atsiveria puikus vaizdas į Mtkvari ir Aragvi upių santaką.

Viduje vyko kažkokios apeigos, kurių prasmės nepavyko sužinoti

Už tai ten pat buvęs jaunas gruzinų džigitas, mamos palieptas labai puikiai mums pozavo.

Pabuvę žiemoje užsinorėjome kažko vasariško. Nusipirkome šviežių šiųmetinių trešnių. Labai saldžios

Ir dar kažkokios egzotikos, kurios pavadinimo nepamenu.