Slidinėjimas Lietuvoje

Turėjau savaitę atostogų. Kadangi šiemet išvažiuoti paslidinėti į tikrus kalnus neišeis, su žmona nusprendėme išbandyti Lietuvos kalnų slidinėjimo (skamba absurdiškai ane?) trasas. Planas toks - vaikas priduodamas į darželį, o patys slidinėti. Grįžtame vakare. Liko neišbandytos Birštono ir Liepkalnio trasos vien dėl jų durno darbo laiko darbo dienomis. Kai trasa atsidaro tik 16 ar 17 valandą, na niekaip nespėsime paslidinėti ir dar vaiką suspėti pasiimti. Beje jų nuogastavimai, kad darbo dienomis dieną nebus klientų bergždi - visose trasose buvo visai pakankamai žmonių. Taigi mano subjektyvia nuomone Lietuvos slidinėjimo trasų topas:
4 vieta - Mortos kalns. Plungė. Čia buvom dar prieš atostogas. Lankėmės pas uošvius Klaipėdoje, o nuo ten šis kalnas netoli. Neveikė ilgoji trasa, tad nuomonė susidarė viena - nėra kas veikti. Ta "pažengusiųjų" trasa ir trumpa ir neįdomi. Be to kažkaip didelė koncentracija visiškai nemokančių slidinėti. Jie maišosi ant kalno, nesugeba užlipti ant bugelio nenuvirtę. Aišku, jei būtų veikusi ta ilgoji trasa, gal įspūdžiai būtų kiti, bet ir ji keistoka: turi pakilti vienu keltuvu, paskui truputį nučiuožti žemyn, paskui kiek palipti aukštyn. Ir tas veikiantis keltuvas kažkoks nepatogus, reikia stumtis aukštyn. Žodžiu po slidinėjimo čia skaudėjo ne kojų, o rankų raumenis. Pusė kalno atiduota snow parkui. Snow parkas, tai čia paskutinė mada Lietuvoje, visos trasos privalo jį įsirengti. Bet deja, tie parkai atima didelę dalį trasos, o juose beveik niekas neslidinėja. Na vienas kitas ant mažesnių tramplinų, ant didžiųjų šokinėjančių niekur nemačiau. Žodžiu čia nuobodu, verta važiuoti tik tiems kas šalia ir labai nori bent pora valandų prasimankštinti.

3 vieta. Snow Arena. Druskininkai. Su žmona nusprendėm, kad čia slidinėti žiemą visai neverta. Visų pirma aišku kaina - slidinėjimas čia kainuoja beveik trigubai daugiau nei visur kitur. Visų antra - dirbtinis kalnas yra dirbtinis. Jis neduoda jokių siurprizų, visur tolygu ir aišku. Ideali vieta mokintis, bet pramokus čia darosi nuobodu. Aišku pusę arenos užima pustuštis snow parkas. Gerai, kad čia yra vieninteliai Lietuvoje krėsliniai keltuvai - bent pasiilsi kol užkyli, bet viršuje iš jų siauras išvažiavimas ir jei kilai su nepatyrusiu nemažai šansų, kad išvažiuodamas jis tave nuvers.
2 vieta. Kalitos kalnas. Anykščiai. Anykščiai po Mortos kalno buvo atgaiva. Labai smagus kalnas, statumas nemažas, tik pats kalnas kiek trumpokas. Ta statesniaja puse nė nedrįsau leistis. Kai lankėmes čia buvo atvažiavęs visas Edukologijos universiteto autobusas. Tai tie truputį nervino. Ne dėl kiekio žmonių (eilių nebuvo beveik), bet kai leidžiantis nuo kalno iš viršaus girdi rėkiant "saugokitės" ir prašvilpia studentas nesisukinėdamas ir aplamai slidžių nevaldydamas tai darėsi truputį neramu. Beje kalno keltuvas pasirodė labai patogus (čia tas kur per vidurį): ten lėkštutės labai plačios, strypai gana statmenai stovi, pasikiši lėkštę tarp kojų tai nė laikytis daugiau nereikia. Snow parkas čia nukištas į šoną, už rogučių trasos, tad paprastiems slidinėtojams visai nemaišo.
1 vieta. Ignalina. Girdėjome, kad savaitgalį čia būna tuntai žmonių. Mes buvome darbo dieną. Žmonių netrūko, bet eilių nebuvo, max 3-4 žmonės prie keltuvo. Ir ne veltui čia jų tuntai. Ignaliną galima drąsiai pavadinti geriausia vieta slidinėti Lietuvoje. Labiausiai patiko ta mėlyna, ilgoji trasa. Tai turbūt vienintelė trasa Lietuvoje, kur startuodamas viršuje nematai finišo apačioje. Gaila, kad pusę jos pločio užima snow parkas, bet šiaip pločio ir taip pakanka. Pagaliau išdrįsau nusileisti ir stačiąja trasa. Pirmą kartą nelabai gražiai išėjo, bet antrą normaliai. Veikti buvo ką. Kaip ten bebūtų mudviem su žmona Ignalinoje patiko labiausiai. Čia didžiausias trūkumas - atstumai. Kai apsiauni slidininko batus, tai pasivaikščiojimas: mašinų aikštelė - nuomos punktas (tik čia darbo dieną galima nusipirkti bilietą) - kalnas ir paskui atgal nuo kalno iki mašinos nuvargina ne mažiau nei slidinėjimas čia.

Sicilija. 1 dalis pasiruošimas ir kelionė į ten

Šis rašinėlis skirtas visų pirmiausia sau. Bet tikiuosi patiks skaityti ir kitiems. Na ir iš klaidų pasimokyti. Tai buvo pirma kelionė su mažu vaiku (mūsiškei 1 metai 7 mėnesiai, bendrakeleivių vaikui 11 mėn), bet planuojant kelionę mažų vaikų faktorius nebuvo labai įskaičiuojamas. Todėl planai važiuojam 300-400 km per dieną, pakeliui sustojant kur įdomu, faktiškai griuvo, nes vis tiek reikėjo taikytis prie vaikų režimo. Na bet vis tiek kelionė gavosi bent jau man gana įdomi ir įspūdžiais dalinuosi čia.

Pirmoji dalis yra skirtas labiau pasiruošimui ir nuvykimui iki vietos. Čia nebus fotografijų, nes ir rodyti nėra ką. Beje, fotografijų, su vaiku keliaujant, gavosi labai nedaug. Gaunasi, kad labiau vaiką ganai nei turi laiko viską pro objektyvą apžiūrėti. Čia žmonai galioja, aš tai iš viso tik su vaizdo kamera vaikščiojau.

Įspūdžiai čia: http://www.keliaujantiems.eu/kelioniu-ispudziai/po-mafijos-ir-apelsinu-krasta--sicilija-86/lt/

Dviračių žygis LATGALA-2012

Taigi, ilgą savaitgalį apturėjome tokį žygį Latgaloje. Žinia jau keletą metų vis ištrūkstam kur su dviračiais paklajoti. Pernai jau nebuvom. Elzė dar visai maža, palikti negalim, vežtis kartu irgi ne. Juolab, kad kompanija, su kuria kiekvienais metais važiuojame, išsirinko tolimą šalį – Austriją.

Šiemet Elzė jau paaugo, žygis organizuojamas netoliese, Latvijoje. Tai jau tikrai norėjosi važiuoti. Tik atostogos mano jau suplanuotos, pusė sunaudota jau buvo, kai paskelbė, kad žygis tikrai įvyks ir vyks jis Latvijoje. Gerai, kad jis papuolė ir ant ilgojo savaitgalio, tad mūsų šeima nusprendė, kad dviračiais važiuosime bent jau savaitgalį. Elzė važiuoja su mumis. Pirminis planas, kad Živilė ir Mantvydas važiuoja dviračiais, aš su mašina į nakvynės vietą ir su Elze kėdutėje lekiu pasitikti jų. Tikrovėje viskas buvo kiek kitaip. Foto nebus, nė fotoaparato nepasiėmėm, o net ir su telefonu fotografuoti nebuvo kada. Šis tekstas visų pirma skirtas man pačiam, kad po kiek metų perskaityčiau ir prisiminčiau, kaip faina buvo.

Liepos 5 atvažiuojame į Rezeknę. Įvažiavus į ją gauname gerai liūties. Bet tokios liūties, kad per 10 metrų nieko nesimato. Bet mes dar automobilyje, tai mums kas. Tik rytoj dviračiai laukia. Tespėjame užbėgti į „Maksimą“ ko vakarienei (konstatuota, kad Latvijos „Maximoje“ latviškų karvučių nėr) ir į motelį. Motelis tai chm.... Romantišku pavadinimu „Nakts zvaigzde“, bet tik ties tos romantikos. Tokiam nudrengtam motelyje gyventi dar neteko. Kambaryje televizorius su nukąstu kampu daug pasako. „Bet pas mus nemokamas belaidis internetas yra“, bando glaistyti padėtį administratorė. Kas kad yra, prisijungus vistiek meta not corection. Na bet ką mums tik pernakvoti. Suvažiuoja visi bendrakeleiviai, vakaronė, planų aptarimas ir miegoti. Kažkaip išsimiegojom, nors motelis šalia plento, Živilė skundėsi, kad jos lova tokia įdubusi, kad skylę pagalve didele užkimšo. Na žodžiu. Bet permiegojome. O rytas už vakarą protingesnis. Juolab, kad rytas išaušo tikrai gražus. Ryte dar spėju sulakstyti iki sekančio nakvynės taško, iš kur parvežu kito automobilio vairuotojo. Pusryčių tame motelyje atsisakome, chebra mina į Rezeknę, gal ten papusryčiaus. Aš tai su mašina ir Elze. Gaunam signalą, kad rastą nebloga picerija. Visi tenai. Picos buvo ten tikrai neblogos. Ir Elzei buvo kas veikti. Didelis žaidimų kambarys sužavi ją. Paskui ją dar labiau sužavi bala lauke. Ten ji laiminga taškosi, kol tėveliai pavalgo. Visi sėda ant dviračių ir į kelią. Aš lieku su Elze. Diena karšta. Šiek tiek pasisukiojame po Rezeknę. Labai kažko įdomaus nemačiau. Užlipome ant pylimo, kur lygtais kažkokios pilies griuvėsiai. Bet tie griuvėsiai tokie labai griuvėsiai. Keletas akmenų ir tiek. Užsukam dar parduotuvėn, atsigerti Elzei, ir man, ir dviratininkams kurie jau išlėkė. Važiuojame ir mes. Netrunku dviratininkus pavyti. Šiems labai karšta. Bet laimingi. Tai ir gerai. Klausia ar bus kur išsimaudyti (važiavau juk jau ryte šitu keliu). Nelabai tų vietų bevažiuodamas ir mačiau, nors ežerų pakeliui ne vienas. Tik Ezerniekuose neblogas pliažas yra. Važiuojam toliau. Kelias pro Raznas ežerą, kuris yra antras pagal dydį Latvijoje ir pats vandeningiausias (didžiausias labai seklus ir užpelkėjęs). Kiek matau meldais apaugęs ir šis. Staiga pamatau meldų proskyną ir iš pažiūros neblogą krantą maudymuisi. Apsisuku, važiuoju atgal pasakyti. Dviratininkai lyg ir apsidžiauga. Nuvažiavęs iki ten sulaukiu dviratininkų. Deja, kad iš pažiūros gerai atrodė iš automobilio, realybėje pasirodė ne kas. Pirmi vandenin išokę konstatuoja – dumblo iki kelio. Tai kiti ir nebelenda. Visi važiuojam toliau. Elzė jau nepatenkinta, kad automobilyje reikia sėdėti. Bet kiek pazirsusi užmiegą. Mano planas buvo važiuoti iki nakvynės vietos ir ten palaukti, bet kai vaikas miega negi tampysi ir žadinsi. Kelionių gide paskaitau, kad visai šalia yra Liepų kalns. Aukščiausias Latgaloje, negana to, ant jo dar pastatytas 60 m apžvalgos bokštas. Gal ir įdomu. Važiuoju iki ten, deja, automobilį reikia palikti aikštelėje ir pačiam dar lipti kažkur. O Elzės juk nepaliksiu. Tai ir nepamačiau nieko. Sustoju pavėsyje, Elzė pamiegos, o aš paskaitau knygą. Gerai, kad mobiliajame turiu keletą įsimetęs. Pastebėjęs, kad ji budinasi vėl važiuojam. Gaudom dviratininkus, mama gal pamaitins. Randam, kaip tik pabunda. Mama maitina ir pyksta, kad seku ją ir ji negali atsiplaiduoti. Bet aš juk nesekiojiu. Susitariam susitkt Ezerniekuose, ten yra paplūdymis. Mudu su Elze pirmyn ten. Elzė jau labai pyksta kiek galima tame automobilyje. Ezerniekuose pirma parduotuvėn. Elzei pasiūlau latvišką glaistytą varškės sūrelį. Patiko, sulapnoja noriai. Važiuojam į palūdymį. Na koks puskilometris dar. Elzė jau visai pyksta ant automobilio. Bet šiaip ne taip atvažiuojam. O ten gera. Paglvojau, kad tai bus pirmos Elzės maudynės ežere. Tad laukiam mamos, kad ir ji tame sudalyvautų. O kol laukiam galima ir pabraidyti. Elzė braido, vanduo jos stichija. Laiminga, atsisėda, bet nieko tokio. Štai ir dviratininkai. Na ir maudynės. Maudosi tiek Elzė, tiek aš. Uch kaip gerai! Elzė iš pradžių labai nedrąsiai, bet paskui įsijaučia. Bet amžinai čia nesėdėsim. Laikas keliauti toliau. Susitariam lekiu iki nakvynės vietos, ten palieku mašiną, stveriu nuo stogo dviratį ir pirmyn pasitikti dviratininkų. Elzė mašinoje galutinai supyksta. Dainuoju, kalbinu, pagaliau ir atvažiuojam. Šiandien nakvosim kaimo turizmo sodyboje. Išeina paslaugi šeimininkė, nori aprodyti kambarius. Vėliau sakau, dabar dar noriu dviračiu pavažiuoti. Greit nusikeliu dviratį, uždedu kėdutę, šalmą Elzei (o jį jai uždėdi nėra lengva). Baiminuosi, kad Elzė vėl susinervuos, kad važiuoti reikia. Bet ne, dviratis jai patinka. Krykštauja, dainuoja, man per nugarą tranko. Už poros km sutinkame ir dviratininkus. Tiek to ir važiavimo. Sukamės atgal.  Živilė su Mantvydu numina 58 km, aš gal kokius 3.

Sodyba palieka dvejopą įspūdį. Šeimininkai labai malonūs, šalia ežeras (čia geriausias dalykas). Bet tai tikra kaimo sodyba, be dušo ir lauko išviete. Na bet nieko, mirkstam ežere, Elzė ir vėl krykštauja vandenyje. Atvyksta ir kita dviratininkų grupė. Šie važiavo žvirkeliais ir keikiasi, kad vietovės labai kalvotos. Tą patvirtina ir asfaltu važiavusieji. Aš tai mašina važiavau, man kas. Vėliau su mašina dar sulaukstau iki Dagda miestelio. Visiems vakarienei šašlykų ir alaus keliolika rūšių degustavimui. Vakaras puikus, kepa šašlykai, geriamas alus. Liepos 6, sugiedam himną. Man kažkaip negrabiai, supainiodami posmus, bet vistiek nuskamba gražiai. Šalia poilsiavę vokiečiai žiūri nustebę, atlekia ir šeimininkas pažiūrėti. Paaiškinus kas čia buvo, nusišypso, pasveikina. Malonūs žmonės.

Kita diena. Rytas ilgas. Mūsų automobilį paskolinam, kad pargabentų antrojo automobilio vairuotoją. Jis gi mašiną nuveža į šios dienos nakvynės vietą – Kraslava. Mes tingiai laukiam. Elzė pamačiusi dviračius entuziastingai prašosi sodinama į kėdutę. Mastom, kaip čia ir man daugiau pavažiavus. Pirmas planas, kad aš palydžiu juos kokius 10 km, gryštu atgal ir važiuoju Į Kraslavą. Iš ten vėl važiuosiu pasitikti. Paskui dar kyla mintis, kad mes važiuojame tiesiausiu keliu visi. Vakare automobilis, kuris jau paliktas ten nuveš mane iki manojo. Apsidžiaugiu tokiu planu. O ir Elzė gal išvengs automobilio. Jei kas apsisuksiu ir gryšiu, jeid ar nebūsim pusę kelio nuvažiavę. Arba Živilė su Elze palauks, kol nulėksiu iki Kraslavos ir atvažiuosiu su ten paliktu automobiliu, jei jau būsim daugiau nei pusę kelio nuvažiavę. Jėga. Sėsiu ant dviračio. Nekantrauju. Nekantrauja ir Elzė, nori ant dviračio ji. Parlekia mūsų citroenas, sėdam ant dviračių. Lekiam. Pradžioje Elzė laiminga, važiuoti patinka. Pralekiam Dagdą, daugelis stoja prie jos parduotuvės. Mes nestojam, jie važiuoja ilgesniu maršrutu, mes tiesiai. Tad kol važiuojasi, tai ir važiuojam. Deja, per skubėjimą, nepasižiūrėjau kiek turim vandens. Elzei atsigert pasirūpinta, bet sau vandens labai nedaug turim. Tik Mantvydas gertuvę. O šiuose kraštuose kaimų nedaug, parduotuvių juose dar mažiau. O diena tokia karšta. Na bet kaip nors. Horizonte užmatom ežerą. Jis šone. Gal važiuojam tuo keliuku ir pabandom rasti maudynių vietą? Ok, bandom. Važiuojam provėžom, keliukas suka į sodybą. Aš, Elzė ir Živilė stojam, Mantvydas su Dainiumi bando važiuoti toliau, jei kas pakvies. Elzei važiavimas jau pabodo, pradeda zirzti. Živilė pasiūlo perkelti kėdutę ant jos dviračio. Gal su mama geriau bus? Pradedu perkėlimo procedūras. Gryžta Mantvydas. Iki ežero taip ir nenusikasė. Lipo per elektrinį piemenį Dainius, gavo elektros. Mantvydas jau nebelipo. Po kiek laiko gryžo ir Dainius. Elektros tikrai gavo, bet išsimaudė. Nors krantas dublinas. Elzė nepasimaudys. Važiuojam toliau. Elzei su mama atrodo tikrai geriau. Bent jau nezirzia. Išvažiavus į asfaltą Živilė nurūksta, aš jos niekaip nepaveju. Tarp mūsų zujantis Mantvydas pasako, kad Elzė kėdutėje užmigo ir Živilė važiuos nestodama. Vandens atsargos baigiasi. Gerti baisiai norisi. Živilės niekaip nepavyksta pavyti. Ot varo, net ir su kroviniu tokiu. O taip gerti norisi! Važiuoju ir įsivaizduoju kaip geriu šaltą šaltą mineralinį.... uch. Sakau sau, jei jau nerasiu jokios parduotuvės, stosiu prie sodybos ir išjungęs savo kuklumą ir neryžtingumą paprašysiu vandens. Staiga pamatau, kad Živilė suka į šoną. Pasirodo rado gražią paunksmę ir pamačiusi, kad vaikui dviračio kėdutėje miegoti tikrai nepatogu, nusprendžia paguldyti ją medžių paunksmėje. Vieta graži, pavėsis, šalia bažnyčia. Šalia rodyklė, kad iki miestelio puskilometris. Su Mantvydu važiuoju ten, su viltimi, kad vis dėl to rasim parduotuvę. Yra! Uch, perku gal 4 l mineralinio. Geriam godžiai. Gryžtam pas Živilę su Elze. Elzė pasirodo jau pabudus. Ką gi, suvalgom ledų, prasivaikštom, atsigeriam ir vėl ant dviračių. Pusę kelio jau nuvažiavom, kelio atgal kaip ir nebėra tik pirmyn. Bet Elzei lyg ir visai gerai. Skaičiuoja karves, gandrus ir traktorius. Ir kaip Mantvydas sako žiūri pro langelį. Bet karšta žiauriai. Staiga Mantvydas šone už medžių užmato ežerą ir takelį link jo. Pavažiuojam. Yra!  Ir krantas neblogas! Kokia palaima. Visi virstame į vandenį. Vanduo labai malonus. Mirkstame kiek galime. Bet vistiek reikia iki kraslavos nuvažiuoti. O liko kokia 18 km. Atsigaivinę ir atgavę jėgas sėdame ant dviračių. Kaip lengvai šitie kilometrai nusivažiavo! Kraslava yra prie Dauguvos ir čia, kaip įtarėm prasideda jos slėnis. Bet taip nežymiai, bet vistik turbūt pastovus nuolydis. Per daug nesistengiant vidutinis greitis pastoviai koks 23-25 km/h būdavo. Ir taip su vėjeliu visus tuos 18 km ir atlėkėm. Atlaikė Elzė visą kelią. Ir zyzimų mažai buvo, na deja, jie buvo, kai su manim važiavo. Su mama kažkaip jai geriau buvo. Nuvažiavom 48 km

Pati Kraslava palieka neblogą įspūdį. Tvarkingas miestukas. Ir motelis pagaliau geras. Ir su dušu, ir su tualetu. Uch kaip gera. Tik karšta. O jame kažkodėl dar ir radiatoriai šyldo. Bet vistiek po tokios dienos, po dušo čia geras jausmas.

Paskutinę dieną jau niekur nevažiavom. Ir Elzės nesinorėjo per karštį vežti  ir Živilė jautėsi nusvilusi, o ir dar namo gi mums reikia gryžti. Atgal važiuodami dar užsukom ir į Zarasus, to apžvalgos tilto – rato apžiūrėti. Nieko, įdomus statinys. Dar ir Antalieptės mariose išsimaudėm, kur gavom šiek tiek lietaus.

Išvados kokios. Latgala keistas kraštas. Turizmui gal ir nėra labai pritaikytas, bet įdomus. Rusų kalbą girdėjome dažniau nei latvių. Žmonės draugiški, nuoširdūs. Viskas šiek tiek apleista ir neprižiūrėta. Iš šio konteksto išsiskiria Kraslava, kur viskas tikrai gražiai išsčiūstyta. O mes įsitikinome, kad su Elze galime keliauti. Su dviračiais ir ja numinti 30-40 km jokių problemų. Ir tai džiugu.

Snow arenoje Druskininkuose

Pagaliau teko garbė ir man išbandyti Snow areną Druskininkuose. Važiavau labai skeptiškai nusiteikęs. Arenos komunikacija Facebook'e na tokia jau labai nekokia. Į kiekvieną arenos žinutę ten pasipila toks srautas neigiamų komentarų, kad man net buvo keista, kad aplamai ten kas nors dar renkasi. Ir su ta lauko trasa. Atidaryta jau visai baigiantis žiemai. O kainas užkėlė. Žodžiu važiavau daug ko nesitikėdamas. Bet... Visai patiko.
Visų pirma pats statinys gana įspūdingas. Viduje irgi patiko. Visų pirma trasos statumas man buvo pats tas. Aišku labiau patyrusiems ten to statumo gal ir truks, bet man buvo pats tas. Kai čiuožiant nereikia per daug dirbti ir spėji pasimėgauti pačiu čiuožimu. Atvykom šeštadienį ryte, vos pradėjus arenai dirbti. Pradžioje ir žmonių buvo visai mažai - nučiuoži, pričiuoži prie keltuvo ir iš karto vėl kyli. Pačiuožinėjus valandą atidarė ir lauko trasą. Ši ilgesnė, bet gal kiek nuožulnesnė. Bet ji buvo vientisas ledo gabalas, tai man užteko porą kartų nučiuožti. Vėliau arenoje žmonių labai pagausėjo. Atsirado ir eilės prie keltuvo. Negana, kad jis nėra greitas, tai dar viršuje, užkilus juo, tenka visiems keturiems siauru takeliu iščiuožti su 90 laipsnių kampo pasisukimu. Aišku dažnai griūna, tada stabdo keltuvą. Žodžiu pagausėjus žmonėms ir malonumo daug dingo. Gerai kad priešingoje pusėje yra bugelis užtempiantis iki pusės kalno. Prie jo visai žmonių nebuvo, tai paskutinį pusvalandį tik nuo pusės kalno ir čiuožinėjau.
Šiaip dviejų valandų ten visai pakanka, vėliau jau pradeda atsibosti. Bet džiugu, kad ilgio visai pakanka ir man atrodo, kad tai vis dėl to būtų ilgiausia trasa Lietuvoje. Aišku kainos ten žiaurios ir žiemą slidinėti ten važiuoti visai neverta. Bet kitu metų laiku, būnant netoliese pralėkti slidėmis ten bus visai šaunu.

Kelionės planas 2012 m

Uch jaučiuosi užsisėdėjęs. Na ir šiame bloge matosi. Aišku turiu labai pateisinamą priežastį. Su mažu kūdikiu daug nepakeliausi. Bet kūdikis jau paaugo ir jaučiu, kad laikas kelti subines. Šių metų kelionė jau daugiau mažiau sudėliota. Aišku iki jos dar pusmetis, bet prasisukus pro booking.com specialius pasiūlymius, kelionė susidėliojo. Preliminarus planas maždaug toks.