Snaigės žygis

Po kokių 20 metų pertraukos teko sudalyvauti „Snaigės“ žygyje. ech, pamenu, kaip tada, būdamas vaikas, čiuoždavau Kleboniškio mišku.

Gamta krėtė pokštus. Praeitą savaitę juk buvo visko, nuo stingdančio šaltuko, ir pūgų iki visiško atodrėkio. Tad ir trasa buvo nevisai tokia. Vietomis ledas, vietomis iš viso per žemes tekdavo šliuožti. Arba per gilias gilias traktorių vežes, kai nežinai tau čiuožti vėžės grioviu (gal per siaura) ar viršuje (yra rizika nuslysta į tą provėžą). Bet vietomis trasa buvo tikrai smagi. Ir tie du kalniukai pabaigoje buvo labai smagūs. Na ir žmonių žmonių…. Su vaikais, be vaikų, tikra galybė. Ir galinėjiesi. Tave erzina lėtesni, tu erzini greitesnius. Visi kruta, juda. Laimei greitai dalis atsisijoja, pasukę 4 km trasa. Aš gi vakar nučiuožiau visus 10. Ir arbata finiše, oj kaip suėjo. Namo gryžau su nemažu nuovargiu, sloga (pats kaltas, po finišo dar vaikščiojau, ko pasekoje sugebėjau greit sušalt) ir neblogą nuotaiką.
Šiaip visai smagu.