„Sigur Ros“ visai nesenas mano atradimas. Atradau juos tik šiemet, per „Kino pavasarį“. Dokumentinis filmas apie juos „Heima“ labai įtraukė ir iš salės aš jau išėjau būdamas šios grupės gerbėjas. Vėliau žinia, jie gros Rygoje. Aišku bilietus čiupau vos tik jie pasirodė prekyboje. Tai buvo pačios pirmos vasaros dienos. Bilietai tupėjo prismeigti ant šaldytuvo su magnetuku visą vasarą. Pastaruoju metu rutina mane prispaudė žiauriai. Visos savaitės sukasi vienodu ritmu: darbas – naujojo buto įrengimas – šiek tiek miego – darbas ir t.t. Buvo kilusi net mintis nebevažiuoti į Rygą. Gerai, kad ją išmečiau. Kad ir kaip pavargę buvom, nesvarbu, kad šį savaitgalį dar teko pabūt vestuvėse ir galutinai išsikraustyti į naują butą, nepamatyti „Siguru“ tiesiog nebegalėjome.
O koncertas buvo nuostabus. Neanalizuosiu jo. Nesu toks fanas, kuris išvardytų ką jie grojo ir kokio gabalo trūko. Jie mane tiesiog užbūrė ir nepaleido iki pabaigos. Užbūrė savo nuoširdumu, paprastumu. Beveik nebendraujantys su publika jie atrodė kaip kokios nežemiškos būtybės, arba elfai, kaip kažkas kažkada yra išsireiškęs. Vienok, tai buvo nuostabus būdas ištraukti mane iš tos rutinos. Ačiū jiems.
