4 vieta - Mortos kalns. Plungė. Čia buvom dar prieš atostogas. Lankėmės pas uošvius Klaipėdoje, o nuo ten šis kalnas netoli. Neveikė ilgoji trasa, tad nuomonė susidarė viena - nėra kas veikti. Ta "pažengusiųjų" trasa ir trumpa ir neįdomi. Be to kažkaip didelė koncentracija visiškai nemokančių slidinėti. Jie maišosi ant kalno, nesugeba užlipti ant bugelio nenuvirtę. Aišku, jei būtų veikusi ta ilgoji trasa, gal įspūdžiai būtų kiti, bet ir ji keistoka: turi pakilti vienu keltuvu, paskui truputį nučiuožti žemyn, paskui kiek palipti aukštyn. Ir tas veikiantis keltuvas kažkoks nepatogus, reikia stumtis aukštyn. Žodžiu po slidinėjimo čia skaudėjo ne kojų, o rankų raumenis. Pusė kalno atiduota snow parkui. Snow parkas, tai čia paskutinė mada Lietuvoje, visos trasos privalo jį įsirengti. Bet deja, tie parkai atima didelę dalį trasos, o juose beveik niekas neslidinėja. Na vienas kitas ant mažesnių tramplinų, ant didžiųjų šokinėjančių niekur nemačiau. Žodžiu čia nuobodu, verta važiuoti tik tiems kas šalia ir labai nori bent pora valandų prasimankštinti.
3 vieta. Snow Arena. Druskininkai. Su žmona nusprendėm, kad čia slidinėti žiemą visai neverta. Visų pirma aišku kaina - slidinėjimas čia kainuoja beveik trigubai daugiau nei visur kitur. Visų antra - dirbtinis kalnas yra dirbtinis. Jis neduoda jokių siurprizų, visur tolygu ir aišku. Ideali vieta mokintis, bet pramokus čia darosi nuobodu. Aišku pusę arenos užima pustuštis snow parkas. Gerai, kad čia yra vieninteliai Lietuvoje krėsliniai keltuvai - bent pasiilsi kol užkyli, bet viršuje iš jų siauras išvažiavimas ir jei kilai su nepatyrusiu nemažai šansų, kad išvažiuodamas jis tave nuvers.
2 vieta. Kalitos kalnas. Anykščiai. Anykščiai po Mortos kalno buvo atgaiva. Labai smagus kalnas, statumas nemažas, tik pats kalnas kiek trumpokas. Ta statesniaja puse nė nedrįsau leistis. Kai lankėmes čia buvo atvažiavęs visas Edukologijos universiteto autobusas. Tai tie truputį nervino. Ne dėl kiekio žmonių (eilių nebuvo beveik), bet kai leidžiantis nuo kalno iš viršaus girdi rėkiant "saugokitės" ir prašvilpia studentas nesisukinėdamas ir aplamai slidžių nevaldydamas tai darėsi truputį neramu. Beje kalno keltuvas pasirodė labai patogus (čia tas kur per vidurį): ten lėkštutės labai plačios, strypai gana statmenai stovi, pasikiši lėkštę tarp kojų tai nė laikytis daugiau nereikia. Snow parkas čia nukištas į šoną, už rogučių trasos, tad paprastiems slidinėtojams visai nemaišo.
1 vieta. Ignalina. Girdėjome, kad savaitgalį čia būna tuntai žmonių. Mes buvome darbo dieną. Žmonių netrūko, bet eilių nebuvo, max 3-4 žmonės prie keltuvo. Ir ne veltui čia jų tuntai. Ignaliną galima drąsiai pavadinti geriausia vieta slidinėti Lietuvoje. Labiausiai patiko ta mėlyna, ilgoji trasa. Tai turbūt vienintelė trasa Lietuvoje, kur startuodamas viršuje nematai finišo apačioje. Gaila, kad pusę jos pločio užima snow parkas, bet šiaip pločio ir taip pakanka. Pagaliau išdrįsau nusileisti ir stačiąja trasa. Pirmą kartą nelabai gražiai išėjo, bet antrą normaliai. Veikti buvo ką. Kaip ten bebūtų mudviem su žmona Ignalinoje patiko labiausiai. Čia didžiausias trūkumas - atstumai. Kai apsiauni slidininko batus, tai pasivaikščiojimas: mašinų aikštelė - nuomos punktas (tik čia darbo dieną galima nusipirkti bilietą) - kalnas ir paskui atgal nuo kalno iki mašinos nuvargina ne mažiau nei slidinėjimas čia.
