Ventės Ragas

Dar vienas savaitgalinis – rudeninis pakeliavimas po Lietuvą. Šį kartą keliamės į visai kitą Lietuvos pusę. Ventės Ragas.

O ten viskas kaip visada. Švyturys savo vietoje, žmonių į jį prilipę tikrai daug.

Nors laiptai į švyturio viršų pasidengė voratinkliu.

Ruduo. Visur pritempta tinklų. Paukščiams gaudyti.

Vyksta intensyvus paukščių žiedavimas.

Tuo metu kai buvome žiedavo paukščiukus labai panašius į zyles. Sakė kas ten tokie, bet niekaip nepamenu. Jie čia atskrenda žiemoti, o gyvena šiauriau.

Pats žiedavimas vyksta labai paprastai. Iš tinklo saujomis renkami paukščiukai.

Ant kojos uždedamas mažytis ir plonytis žiedas

Jis registruojamas ir vėl pirmyn į laisvę.

Kai kuriems dar tenka laimė (ar nelaimė) pabūti pozuotojais.

Šiaip paukščių ir įvairių aparatų migracija į pietus vyksta pilna tempu. Šąla jau.

Tik vienas gandras, matyt jau tapęs naminiu paukščiu niekur neskuba ir tingiai, nuo stogo, stebi krūvas žioplinėtojų.

Dieveniškių regioninis parkas

Rudenėja. Bet orai vis dar puikūs. Savaitgaliais namie sėdėti dar nesinori. Tai ir malamės po įvairius Lietuvos kampelius. Šį kartą reportažas iš Dieveniškių regioninio parko, o jei būti tikslesniam, tai iš šio parko Gaujos mokomojo-pažintinio parko.

Šis takas vingiuoja ties to paties pavadinimo upele

Susidaro vaizdas, kad šis takas nėra dažnai lankomas ir ypatingai neprižiūrimas. Dalyje jo įrengtas ir medinis takas neįgaliesiems. Deja, didžioji šio tako dalis vis dėlto jiems neįveikiama.

Kad čia žmogus retas svečias, turbūt rodo tas faktas, kad šalia tako galybė prisirpusių uogų. Labai vilioja spanguolės. Jei gerai įsižiūrėsite, tai tie raudoni taškeliai prisirpusios uogos. Ir tokių krūmų ten galybė.

Neatsispiriam galimybei jų paragauti.

Gausu ir mėlynių. Jų laikas jau praėjęs. Tad stovi sudžiūvę krūmeliai su nenurinktomis uogomis.

Yra ir kitokių, man nepažystamų ir turbūt nevalgomų uogų.

O štai visi rasti grybai šiame take nėra valgomi.

Iš visų faunos atstovų take sutikome tik šį. Nors parko stendas sako, kad čia yra net ir angių.

Visi požymiai sako viena – ruduo.

Šio tako gamta gana savotiška. Visiška laukinė. Ne tai miškas, ne tai pelkė.

Labiausiai šis takas patiko Monmiui. Gavo progą gerai pasilakstyti.

Ir pats Dieveniškių kraštas pasirodė gana įdomus (nežinantiems, tai čia tas apendiksas Lietuvos žemėlapio apačioje). Ypač įdomūs Žižmai. Toks rėžinis kaimas. Tik tie rėžiai labai jau maži. Tai ir susigrūdę namukai, kai kokiam šių laikų Perkūnkiemyje.

Tik, deja, viskas ten nyksta. Pamažu, bet nyksta

Ir šiaip ten reikia būti atsargiam. Vienas žingsnis ne ten ir jūs jau kitoje šalyje.

Jei vyksite ten nepamirškite asmens dokumento.

Rundalės pilis

Baltiškasis (latviškasis) Versalis ir panašūs epitetai lydi čią pilį. Su Brangiaja atradome ją visai netyčia (nieko anksčiau apie ją nebuvome girdėję). Prieš keletą metų belaukdami Bauskėje kol mums atveš dokumentus, užmatėme nuorodą į ją. Nuvažiavom ir ji mus pakerėjo. O buvo gruodžio vidurys. Įsivaizdavome kaip čia gražu šiltuoju metų laiku. Ir prisižadėjome sau, kad būtinai čia atvažiuosime vasarą. Po keletos metų galų gale nuvažiavome dar kartą.

Jie per tą laiką dar išgražėjo ir dar daugiau atsirestauravo. Tiesa dabar bilietą reikia pirkti ne tik už pasivaikščiojimą po rūmus, bet ir po parką.

Viduje tikrai sumažinta Versalio ar Peterhofo kopija.

Čia hercogienės miegamasis

O parkas vasarą tikrai gražus ir išpuoselėtas. Vaikščiojau ir po Versalio ir po Peterhofo parkus. Rundalei aišku iki jų toli, bet vistiek man Rundalės parkas palieka labai malonų įspūdį. Jau vien dėl to, kad jis nėra labai didelis ir apėjęs jį nė kiek nepavargsti ir įspūdžiai neatbunka

Latviško biznio pavyzdys. Norintiems įsijausti į to meto didikų gyvenimą siūloma rūbų nuoma. Kas keisčiausia panašu, kad biznis klesti.