2009 m. liepos 27 d., pirmadienis

Raudonės malūnas


Vienas objektas iš dviračių žygio, kuris mano nuomones vertas atskiro įrašo.
Raudonės malūnas. Jis yra visai šalia Raudonės pilies. Tikrai pamatysite kairėje keliuko pusėje. Graudžiai dabar atrodo. O dar visai neseniai jis malė grūdus. Uždarytas buvo berods 2002 m. Sako, kad buvo labai populiarus, žmonės susimalti grūdų atvažiuodavo iš vakaro, nutysdavo didžiulės eilės. Bet matyt tuometiniam savininkui pabodo šis biznis. Jis malūną pardavė. Tada jis pradėjo keliauti iš rankų į rankas. Kol pateko dabartiniams savininkams. Šie sumastė palikti malūną kaip pramoginę – edukacinę priemonę bei šalia įrengti konferencijų salę, restoraną, viešbutį. Pradėjo darbus. Deja, pradėjo nesuderinę projekto su paveldosaugininkais. Šie atvažiavo supykę ir uždraudė toliau vykdyti bet kokius darbus. Taip ir stovi jau keletą metų apleistas, plėšiamas, su užkaltais langais. Viduje dar išlikę dauguma mechanizmų. Sako, kad dar galima visa tai atgaivinti. Kol kas. Bet toliau nieko nedarant visa tai sunyks, bus išplėšta.
Ten dar dabar kvepia miltais. Dar nesunku įsivaizduoti miltuotus vyrus tempiančius maišus, mechanizmų triukšmą, kokioje krūvelėje susispietusius ūkininkus, kurie keikia valdžią. Atrodo kad visos šitos mašinos sustojo tik laikinai.
Čia malūnas veikė, berods, nuo 1926 ar tai 1930 m. Tuo metu tai buvo labai modernus malūnas. Maldavo visus kviečius, grikius. Esmė, kad tai buvo vienas iš nedaugelių malūnų kur grūdų nereikėdavo tempti į viršų – juos supildavo į specialią talpyklą ir mechanizmai patys pakeldavo grūdus. Iš pradžių mechanizmus varė garo variklis, paskui buvo sumontuotas dyzelinis, dar vėliau elektrinis. Čia dar veikė spirito varykla, lentpjūvė.
Toliau lai pasakoja vaizdai.
O čia stovėjo specialūs magnetai – jei grūduose būdavo šiukšlių (pvz koks vinukas ar varžtas) magnetas juos pritraukdavo ir taip metaliniai daikteliai nepatekdavo į girnas. Tik reikdavo nepamiršti jų patikrinti.
Beje, malūnas parduodamas. Telefono nr. kabo ant pastato sienas. Sakė, kad prašė 2,5-3 milijono litų. Bet dabar kokį milijoną numestų.

2009 m. liepos 26 d., sekmadienis

Nacionaliniai kaimo turizmo sodybų ypatumai


Anksčiau aprašytas dviračių žygis truko 8 dienas. Visos nakvynės buvo vien tik kaimo turizmo sodybose, svečių namuose ir pan. Patyrimų norisi pasidalinti atskiru straipsniu, gal kam privers lankantis tuose kraštuose ir ieškant kur galvą padėti. Aišku reikia neužmiršti, kad mūsų buvo 15, tad ir šios nakvynės vietos skirtos didesniam žmonių skaičiui.
Bendras apibendrinimas. Iš esmės kaimo turizmo sodybos Lietuvoje pritaikytos vienam dalykui – alkoturizmui. Dažnai savęs klausdavau: ar aš čia atostogaučiau ir dažnai atsakymas buvo tvirtas NE. Ką ten veikti? Neįsivaizduoju. O va baliams tokios sodybos pritaikytos idealiai. Didžiulė salė, miegamieji po 8 lovas, apartamentai jaunavedžiams ir pan. Taip pat didžiulė tokių sodybų problema – santechnika. Na niekaip nesuprantu, kaip name kuris yra pritaikytas daugiau kaip 20 žmonių yra vos vienas tualetas ir dušas, su, kaip taisyklė, mažiuku 50 l boileriu. Aišku įrengti dušą ir tualetą kainuoja brangiausiai, ir tai yra neišnaudotas plotas, už kurį neimamas pinigas. Tad ir taupo kiek gali. Na o dabar šiek tiek smulkiau apie pabuvotas vietas:
Sodyba „Pas Venskus“, Liaukiškių kaimas, Beižonių seniūnija, Elektrėnų Savivaldybė
Labai tvarkinga aplinka, šeimininkai iš pažiūros tikrai svetingi. Jų auginami juodieji serbentai labai skanūs. Pati sodyba laukuose, iki ežero daugiau kaip puskilometris, aš net nuėjęs iki jo nebuvau. Bėda su santechnika: namelis skirtas 12 žmonių bet tualetas vos vienas, o ir tas kartu su dušu. Tiek vakare, tiek ryte nutįsdavo gera eilė. Stebino taisyklių kiekis. Gražiai įrėminti A3 popieriaus lapai su sąrašais ko negalima daryti kabo vos ne kiekviename kampe.
Sodyba „Sekionių ranča“, Sekionių kaimas, Kruonio seniūnija, Kaišiadorių raj.
Sodyboje 8-viečiai namukai. Aišku vėl bėda su santechnika, na nors namukas mažesniam žmonių kiekiui, bet duše labai mažas boileris. Jo užtenka vos 2 žmonėms, paskui ilgokai tenka laukti kol vėl įšils vanduo. Šiaip sodyba man visai patiko. Pasirūpinta vaikais: yra žaidimų aikštelė, šalia nemažas aptvaras su stirnomis, elniais ir pan. gyvūnais. Graži gamta: už namelio miškas, priekyje netoliese Nemunas, yra tvenkinių, kuriuose galima maudytis. Maitino tikrai skaniai ir vis klausinėjo ar nieko netrūksta, gal dar ko atnešti. Maloni, svetinga šeimininkė.
Sodyba „Du broliai“, Virbališkių kaimas, Ringaudų seniūnija, Kauno raj.
Sodyba pritaukyta vienam dalykui: vestuvėms ir kitokiems baliams. Tikrai neįsivaizduoju kas galėtų čia atvažiuoti šiaip pailsėti. Sodyba šalia judraus plento, laukuose, aplink nėra gražios gamtos. Pati teritorija gana nemaža ir sutvarkyta, nors labai daug kičo. Užtat pokyliams čia idealu: didžiulės salės (jų neviena), dar pirtis, dar lauko pavėsinė. O jau apartamentai jaunavedžiams! Juos reikia pamatyti (gaila, kad nesusiprotėjau nufotografuoti). Užtat čia visi patogumai kambariuose. Beveik kiekviename kambaryje WC ir dušas. Maitina vidutiniškai ir labai brangiai. Jei dar vakarienei iškeptas kepsnys buvo tikrai neblogas (bet visgi mokėti tokioje vietoje 20 Lt už kepsnį tikrai daug), tai pusryčių porciją sudarė pora keptų kiaušinių. Prėskoki tokie. Ir dar kai tie kiaušiniai kainavo net 12 Lt, pasijutau papusryčiavęs tikrai prabangiame restorane…
Stasio Balsevičiaus kaimo turizmo sodyba, Raudonė, Jurbarko raj.
Dar viena vieta puikiai pritaikyta baliams. Nors šeiminkai tvirtina, kad pas juos lankosi ir daug keliautojų. Pavarčius atsiliepimų knygą tikrai daug užsieniečių palikę palinkėjimų. Iš esmės viskas ten kaip ir gerai. Daug kambarių, jie išmėtyti, dušo (jie keli) ir WC (irgi keli) kaip ir užteko. Labai sužavėjo kambarys su 16 miegamųjų vietų ir tai jei neskaityti koridoriaus, kur irgi nemaža miegamųjų. Bet tai žiūrėjosi visai linksmai ir kaip sakė šeimininkai daugelis pamatę šį kambarį užsimano nakvoti būtent jame.

Šeimininkai labai svetingi ir malonūs. Jų maistas – nuostabus. Dar dabar prisimenu blynelius pusryčiams. Šeimininkas pavedžiojo po Raudonės pilies parką, užvedė į malūną (apie tai manau bus atskiras straipsnis), labai įdomiai pasakojo, daug pripasakojo. Buvo tikrai įdomu.
Svečių namai „Lavriga“, Vilkyškiai, Pagėgių savivaldybė.
Tai jau labiau viešbutis. Yra du korpusai. Vienas senesnis, ten gal kiek pasenę viskas, bet šiaip tvarkinga. Užtat visi patogumai atskiri! Ir naujesni kambariai, ten viskas naujau, bet patogumai koridoriuje. Tiesa, atrodo jų pakankamai. Man šie namai labiausiai patiko dėl maitinimo. Čia buvo tikrai skaniausias maistas. Tiek vakarienei skirta žuvis ir bulvių plokštainis, tiek pusryčiams blyneliai su varške ir bananais, buvo tikrai mmmmm.
Vaidoto Globio sodyba, Antšunijų kaimas, Tauragės raj.
Visai „šviežia“ sodyba. Yra keli namukai, šalia tvenkinys, bet šiaip aplinką reiktų dar pasitvarkyti. Labai dvejopi įspūdžiai. Visų pirma nustebino atvažiavus, kad čia tik dvigulės lovos (ir kaip taisyklė daugiausiai išskleidžiamos sofos), negana to vienai dvigulei lovai buvo skiriama vos vienas apklotas. O juk mūsų būryje nebuvo vien tik poros. Ką dviem vyrams miegoti vienoje lovoje su viena kaldra? Tiesa, pasakius tai, kaldrų buvo prinešta daugiau. Kita problema širšės. Vieno namuko pastogėje jos susisukę lizdą. Šeimininkas tai žino ir perspėja, kad nelaikyti durų atvirų. Bet kas ten ką susaugos, viena ir įgėlė Ž į ranką. Ranka ištino žiauriai, sekančią dieną, net važiuoti dviračiu nebegalėjo. Klausimas. Jei šeimininkas puikiai žino apie tas širšes, kodėl nepasirūpina jų likvidavimu? Na bet bent jau maistas sodyboje buvo neblogas.
Laimutės svečių namai, Žemaičių Naumiestis.
Čia jau toks nemažas viešbutis. Yra visai naujas korpusas, bet jame neteko pabuvoti. Mes gi gyvenome senajame. Čia gi viskas pritaikyti senukų vokiečių turizmui. Kambariai gana erdvūs, atskiri patogumai. Šalia visai neblogai atrodantis tvenkinys su įrengtu paplūdimiu ir maudykle. Maitino visai neblogai. Didžiausia problema, kaip bebūtų keista – šiltas vanduo. Gal, kad šiame korpuse jau nelabai kas gyvena… Nes mes buvome vieninteliai gyventojai, visi turista ir užsienio svečiai bazavosi naujajame. Ar kokia kita priežastis nežinau. Ž dar išsimaudė visai gerai, man gi teko maudytis po šaltu dušu. Kai pasakiau apie tai personalui, susirūpino – oj, turbūt reikia įjungti kitą boilerį. Šiltas vanduo atsirado tik ryte. Visa kita čia buvo visai neblogai.
Ir pabaigai dar noriu vieną paminėti.
Sodyba „Laukysta“, Kaspariškių kaimas, Kaišiadorių raj.
Apie ją nieko papasakoti negaliu. Mūsų maršrutas iš pradžių turėjo būti kitoks ir čia mes turėjome nakvoti pirmą naktį. Buvo užsakytas rastinis namukas. Iki žygio likus mažiau nei savaitei šeimininkai atšaukė rezervacija, nes atsirado kas užsakė visą sodybą ir jie aišku pasileido link ilgesnio lito. O mums sugadinta nuotaika buvo garantuota. Laimė atsirado kiti, kas mus sutiko priimti. Tad būkite atsargūs bendraudami su šiais.

2009 m. liepos 25 d., šeštadienis

Tūkstantmečio dviračių žygis per Lietuvą. Dienoraštis


Startas: Vilnius, Katedros a. Finišas: Klaipėda, Teatro a.
Viso nuvažiuota 535 km.
Gryno važiavimo laikas: 34 val 49 min
Daugiausiai per dieną nuvažiuota 86 km.
Važiuota per Vilniaus r., Trakų r., Elektrėnų sav., Kaišiadorių r., Prienų r., Kauno r., Šakių r., Jurbarko r., Pagėgių sav., Tauragės r., Šilalės r., Šilutės r., Klaipėdos r.

2009 m. liepos 16 d., ketvirtadienis

Valdovų rūmai


Teko pabūvoti beveik pastatytuose Valdovų rūmuose. Prieš šią ekskursiją požiūris į šį statinį pas mane buvo gana skeptiškas. Galiu pasakyti, kad apsilankius ten, požiūris gan kordinaliai pasikeitė. Statytojai neakcentuoja, kad ten viskas autentiška. Aišku, kad ne. Bet kiek įmanoma jie stengėsi atkurti kuo tiksliau. Na bet tegul pasakoja vaizdai:
Pagrindinis įėjimas
Vidinis kiemelis

Turbūt įdomiausia dalis yra pietinio korpuso rūsyje. Ten yra atkasti senųjų rūmų pamatų ir mūrų liekanos. Kaip pasakojo, ši dalis ir papasakojo daugiausiai kaip ten viskas buvo. Statytojai gavo užduotį išsaugoti visa tai. Teko kalti polinius pamatus. Dabar, pasak statytojų, Valdovų rūmai kiek stiebiasi į viršų, tiek leidžiasi ir žemyn. Čia dirvožemis gana sudėtingas – durpynai ir vanduo, tad polius teko kalti labai giliai.


Štai ant šitų polių dešinėje ir stovi visas Valdovų rūmų pietinis korpusas.
Prie viso šito vis dar darbuojasi archeologai arba konservuotojai
Pietinio korpuso galerija
Statytojai nesiekė žūt būt imituoti senovės. Pastate pilna šiuolaikinės komunikacijos dalykų. Ir liftų ne vienas yra
Aišku viduje ten dar dirbti ir dirbti. Iš to kas jau yra, labai gražiai atrodo krosnys. Visi kokliai yra gaminti rankiniu būdu. Tai labai sudėtingas procesas. Lietuviai šiuos koklius gamino metus, kaip gyrėsi užsieniečiai stebisi, kad taip greitai pagamino.



Skliautinės lubos
Mažoji audiencijos salė. Lubos atrodo labai gražiai, bet čia jos dar nebaigtos. Jos bus dar dažomos, auksuojamos. Aplink jas eina juosta, ant jos pavaizduoti LDK kraštų herbai. Ant sienos čia kabės gobelenai, kurios dar audžia.

O čia didžioji salė. Ji tarnaus kaip audiencijų, priėmimų salė. Taip pat čia vyks konferencijos, koncertai. Sakė jau turi daug užsakymų, ypač 2013 m., kai Lietuva pirmininkaus ES. Jei mažojoje salėje vaizduojami LDK herbai, tai čia planuojama dėti dabartinius Lietuvos miestų herbus.
Montuojant lubas kažkas, turbūt, pamiršo instrukciją
Čia galima pamatyti kaip ir ant ko montuojamos tokios lubos

Šiai tokios lubos yra beveik kiekvienoje salėje. Skiriasi tik raštais ir forma
Pro langus mums atsiveria įprasti objektai, neįprastais rakursais. Kai Valdovų rūmai atsidarys pilnai turbūt tų vaizdų nematysim, planuojama langus uždengti vitražais


Į Karalienės Bonos bokštą patekti dar negalima, bet ten bus savotiška apžvalgos aikštelė
Šiaip statybos vyksta dar pilnu tempu
Viską užbaigti planuojama po 2 metų.

2009 m. liepos 8 d., trečiadienis

Dviračiu po Gražutės regioninį parką


Jau kitą savaitę manęs laukia „Tūkstantmečio dviračių žygis per Lietuvą“. Nors ir krūvis laukia nemenkas, bet ruoštis jam va visai nesiruošiu. Ar tai laiko stoka, ar tinginukas… Todėl, kai pažystami savaitgalį pasiūlė pravažiuoti Gražutės trasa, su Ž sutikome ilgai negalvojant. Važiavome didžiuoju žiedu, jo ilgis 45 km. Jausmai dvejopi. Pavargau tai nežmoniškai, gamta nuostabi, beveik visa trasa eina mišku, paežerėmis. Labai gražu, nemažai vietų nusimaudyti. Bet… Visų pirma važiavome plentiniais dviračiais. Ir klimpome dažnai. Keliukai gana smėlėti – klimpstam, o ir kalnų kalnelių nemažai. Žodžiu nemažai teko ir vestis dviračius. Atskiro paminėjimo nusipelnė ir trasos žymėjimas. Žymų yra nemažai, bet jos tokios savotiškos… Kaip juokavo bendrakeleiviai, matosi, kad statė architektai, o ne dviratininkai. Prie dažnos sankryžos stodavome diskutuoti kur vis dėlto reiktų sukti, nes nuorodos na tokios ne visai aiškios. Pora kartų pralėkėm posūkį, gerai, kad kompanijoje buvo labai gerai skaitantys žemėlapius. Bet nepaisant visko šiai trasai dedu didelį pliusą.

2009 m. liepos 3 d., penktadienis

Etnokosmologijos muziejus


Toks keistas pastatas, nuostabioje Lietuvos vietoje. Ir nors norint į jį patekti reikia registruotis iš anksto ir registruojamos tik grupės, verta ten užsukt ir be registracijos. Ypač savaitgalį. Tikriausiai bus užsiregistravusi kokia grupė ir jus prijungs prie jų. O ten dirba nepataisomi romantikai, turbūt.