Jau kitą savaitę manęs laukia „Tūkstantmečio dviračių žygis per Lietuvą“. Nors ir krūvis laukia nemenkas, bet ruoštis jam va visai nesiruošiu. Ar tai laiko stoka, ar tinginukas… Todėl, kai pažystami savaitgalį pasiūlė pravažiuoti Gražutės trasa, su Ž sutikome ilgai negalvojant. Važiavome didžiuoju žiedu, jo ilgis 45 km. Jausmai dvejopi. Pavargau tai nežmoniškai, gamta nuostabi, beveik visa trasa eina mišku, paežerėmis. Labai gražu, nemažai vietų nusimaudyti. Bet… Visų pirma važiavome plentiniais dviračiais. Ir klimpome dažnai. Keliukai gana smėlėti – klimpstam, o ir kalnų kalnelių nemažai. Žodžiu nemažai teko ir vestis dviračius. Atskiro paminėjimo nusipelnė ir trasos žymėjimas. Žymų yra nemažai, bet jos tokios savotiškos… Kaip juokavo bendrakeleiviai, matosi, kad statė architektai, o ne dviratininkai. Prie dažnos sankryžos stodavome diskutuoti kur vis dėlto reiktų sukti, nes nuorodos na tokios ne visai aiškios. Pora kartų pralėkėm posūkį, gerai, kad kompanijoje buvo labai gerai skaitantys žemėlapius. Bet nepaisant visko šiai trasai dedu didelį pliusą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą